Joom!Fish config error: Default language is inactive!
 
Please check configuration, try to use first active language


Warning: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php:301) in /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php on line 316

Warning: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php:301) in /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php on line 317

Warning: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php:301) in /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php on line 318

Warning: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php:301) in /home/unima/domains/unima.lt/public_html/templates/ja_purity/ja_templatetools.php on line 44
Konstantinas Borkowskis. "Prima donnos" tarp lėlių// "Kauno.diena.lt","Santaka", 2012 12 07

Konstantinas Borkowskis. "Prima donnos" tarp lėlių// "Kauno.diena.lt","Santaka", 2012 12 07

Elena Žekienė ir Laima Rupšytė-Strazdauskienė - skirtingų kartų Kauno valstybinio lėlių teatro artistės, neseniai atšventusios savo jubiliejus. Apie aktoriaus, besislepiančio už širmos ir kalbančio už jo valdomą lėlę, ypatingą, nelengvą ir įdomią dalią su abiejomis jubiliatėmis - pokalbis Kauno lėlių teatro muziejuje.


Antrasis „aš"

Elena ir Laima - jau beveik tris dešimtmečius kolegės. Skirtingų kartų, skirtingų sceninių likimų, niekada nebuvusias širdies draugėmis aktores sieja viena: kiekviena jų skirtingu savuoju laiku buvo ir yra savojo teatro žvaigždės.

Jų artistinės asmenybės tam tikra dalimi lėmė Kauno lėlių teatro repertuarą ir režisierių pasirinkimą, be jų šio teatro meninis gyvavimas, toks, koks susiklostė, būtų kitoks.

„Ji - tikra mūsų teatro „prima donna" - Elena nuoširdžiai rėžia į akis čia pat, kukliai žvilgsnį nudelbusiai kolegei. Bet akivaizdu, kad šis operos terminas, italų kalboje reiškiantis „pirmoji teatro ponia", čia puikiai tinka abiejoms pašnekovėms.

Lėlių teatro aktoriaus likimas yra spektakliai ir lėlės. Skirtingai nuo dramos teatro aktoriaus vaidmenų, lėlės niekur neišnyksta, bet, pasibaigus spektaklių gyvavimui, tęsia gyvenimą Elenos Žekienės tvarkomame Valerijos ir Stasio Ratkevičių muziejuje.

„Štai kadaise valdytos mano personažų lėlės, - rodo muziejaus šeimininkė: Berniukas iš spektaklio „Aš ieškau fleitos" (1977), Alioša iš spektaklio „Juodoji višta, arba požemio gyventojai" (1980), Tistas iš „Žaliapirščio berniuko" (1981), Meškiukas Mikė iš „Snieguolės mokyklos" (1971), Peliukas Mūfas iš „Spindulėlio" (1971), Skrudžas iš mano režisuotos „Kalėdų nakties istorijos" (1992) ir garsioji Skudurinė Onutė iš to paties pavadinimo net dviejų spektaklių, su tęsiniu - 1987 ir 1997 m. ..."

„Žavi ir kompaktiška"

Aktorės Laimos personažų rinkinys muziejuje pristatytas kukliau: Senelė Teresėlė „Kristoforu" apdovanotame spektaklyje „Aukso kiaušinis", lėlės iš spektaklio „Lakštingala" (1994). „Pas mane - daugiau ne lėlės, o kostiumai..." - prisipažįsta artistė.

Mat laikai, kai lėlių teatro artistai stropiai slėpdavosi už širmos, jau seniai nugrimzdo į praeitį. Maždaug nuo praėjusio šimtmečio aštunto dešimtmečio lėlių teatre atsirado vadinamasis „gyvasis planas", kai lėlininkas pasirodydavo publikai visu ūgiu, su lėle rankose, arba net ir be jos, vaidindamas grynai dramišką personažą lėlių teatro spektaklyje. Toks likimas laukė aktorės Laimos, kai ji, būdama vos 21-ų, atėjo į Kauno lėlių teatrą.

„Anais laikais naujų aktorių priėmimo proga teatre būdavo rengiamas konkursas, kandidatai privalėjo pasirodyti teatro meno tarybai, - prisimena E.Žekienė. - Buvau tos tarybos narė ir prisimenu, kad, pažvelgus į Laimą, mums, visai komisijai, iškart apsalo širdis: žavi, kompaktiška, ji iškart atitiko visus lėlių teatro reikalavimus (aukštas ūgis, skirtingai nuo dramos teatro, lėlių teatre yra trūkumas, o ne pranašumas: valdant lėlę aktoriui sunku pasislėpti už širmos). Kaip tik lėlių teatre vis daugiau įsigalėjo „gyvasis planas", o ypač Laimos draminiai sugebėjimai sužibėjo per Vidos Savičiūnaitės režisuotą poezijos spektaklį „Po gimtąją mano šalelę", skirtą Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės jubiliejui (1986 m.)".

„Atėjusi dirbti čia, iki tol lėlių teatro gerai nepažinojau ir ne itin mėgau. Vaikystėje netgi išjungdavau televizorių, kai rodydavo lėlių animacinius filmus, - savo pradžią teatre prisimena Laima. - Per pirmąją repeticiją vienas iš aktorių vyrų pasodino mane ant kubo užkulisiuose, liepė stebėti ir netrukdyti. Tuomet teatro vadovas Stasys Ratkevičius repetavo spektaklį „Ančiukų namo paslaptys", ir man išsyk įsiminė Elena, kuri tąsyk vaidino šuniuko Taksio personažą. Tai, ką lėlių teatro aktoriai darė scenoje su lėlėmis, atrodė tikras stebuklas. Stebėjau ne lėles, o žmones. Buvo neįtikima, kaip jie su didžiule aistra ir atsidavimu šneka už tuos gyvuliukus, žmogeliukus, kitus lėliškus padarėlius... Tai buvo fantastika, ir galvojau, kad tokio lygio niekuomet nepasieksiu."

Nuo kapelijų iki orkestro

Lėlių teatro aktoriai, kalbėdami apie savo personažus ir lėles, dažniausiai sako ne „vaidinti", o „dirbti".

„Elena „dirbo" peliuko Mūfo galvą ir ranką spektaklyje „Spindulėlis", o kita aktorė valdė kitą lėlės ranką, - prisimena Laima. - Ypač sunkus darbas buvo su dailininku ir režisieriumi Vitalijumi Mazūru spektaklyje „Lakštingala". Mes su kolega Sauliumi Bagaliūnu per repeticijas tik dviese beveik be jokių pertraukų valandų valandas trypčiojome ir valdėme visas spektaklio lėles. Tai buvo pragariškai sunkus darbas, bet jis pasiteisino."

Naujajame Kauno lėlių teatro spektaklyje „Kelionė Saulės link", aktoriai dirba „juodo kabineto" principu, susispietę šešiese, visiškoje tamsoje, su juodais drabužiais ir juodomis kaukėmis.

„Vienas aktorius valdo lėlės galvą, kitas - jos rankas, dar keli judina daiktus, ir visa tai privalo judėti preciziškai tiksliai ir sinchroniškai. Toks darbas suteikia visai kitą pasitenkinimą nei vaidyba gyvu planu, nes čia mes - tikri lėlių teatro aktoriai, ir tai yra tikras lėlių valdymas", - atradimais dalijosi L.Rupšytė-Strazdauskienė.

Dera paminėti, kad spektaklį „Kelionė Saulės link" Kauno lėlių teatro artistai sukūrė šį pavasarį su garsiais teatro menininkais iš Sankt Peterburgo. Šis spektaklis lėlių teatrui - kaip muzikantams grojimas simfoniniame orkestre po ilgų metų darbo geroje kaimo kapelijoje.

Naujas spektaklis suteikia galimybę tiek lėlių teatro artistams realizuoti savo sugebėjimus gerokai aukštesniu techniniu ir meniniu lygiu, tiek žiūrovams pasinerti į tokį įvaizdžių ir emocijų pasaulį, kokio galėtų pavydėti bet koks kitas ir ne lėlių teatras. Aktorė L.Rupšytė-Strazdauskienė sėkmingai įsiliejo į šio spektaklio atlikėjų kolektyvą ir puikiai atlieka ten savo lėlių teatro artisto darbą.

Mamos ir žmonos

Beje, apie kapelijas: rugsėjį, švenčiant L.Rupšytės-Strazdauskienės jubiliejų ir griežiant šlovingai Antano Foko tautiškai kapelijai „Sutaras", teatre smagiai trypčiojo jubiliatės kolegos, draugai ir giminaičiai. Pasirodo, aktorė nuo seno šoka Lietuvos sveikatos mokslų universiteto šokių ansamblyje „Ave Vita".

Ansamblyje ji susipažino su vyru, agronomu ir medienos meistru Arūnu. Devyniolikmetis sūnus Augustinas į teatro pusę nesižvalgo, studijuoja ekonomiką ir didžėjauja. Penkiolikametė dukra Kotryna, anot mamos, „muzikuojanti meniška būtybė", nepaisydama gimdytojos skepsio, garsiai mąsto apie savo ateitį teatre.

O E.Žekienės atžalos, vaikystėje ne sykį pasirodydavusios Kauno dramos spektaklių vaikų masuotėse, užaugusios nesusiejo savo likimų su teatru.

„Kodėl mes, teatro žmonės, paaukoję jam savo visą gyvenimą, taip stengiamės nuo to atbaidyti savo atžalas?" - klausiu abiejų jubiliačių. „Kad nepatirtų tos dalios!" - beveik sutartinai atsako abi, o Elena priduria: „Teatre lyg ir menkiau vertingas tampi bėgant metams..."

Naujas pašaukimas - muziejuje

Keista ir kartu nuostabu tai girdėti iš lūpų teatro veteranės, kuri su vyru aktoriumi, rašytoju ir dramaturgu Antanu Žeku yra tiek teatre išgyvenusi, nuveikusi. Staigus pasitraukimas iš Dramos teatro, kuriame sėkmingai dirbta, poniai Elenai tapo skaudžiu smūgiu.

Kitas sceninio likimo išbandymas užklupo po to, kai, Kauno lėlių teatre pasikeitus meninei vadovybei, aktorė, iki tol buvusi ant bangos, staiga tapo lyg ir nebereikalinga. Impulso pagauta ji tėškė pareiškimą, bet netrukus, paragavusi laisvės nuo teatro smagumų ir smūgių, vėl pasiprašė atgal į gimtąjį teatrą. „Pajutau, kad negaliu gyventi be mūsų kolektyvo, atsiklaupiau prieš juos, ir priėmė mane atgalios. Bet, tiesa, daugiau į sceną nebeįleido", - prisiminė pašnekovė.

Naują veiklos barą ir naują pašaukimą aktorė Elena rado Lėlių teatro muziejuje, kurį 1997-aisiais perėmė iš muziejaus įkūrėjos Valerijos Ratkevičienės. Čia labai pasitarnavo įgimtos savybės - preciziškumas, pedantiškumas, griežtumas. 15 metų tvarkymosi muziejuje - tai dešimtys tūkstančių mažųjų lankytojų, daugybė įgyvendintų projektų, surengtų parodų po visą Lietuvą.

Kauno lėlių teatro muziejus - tai materializuota lėlių teatro atmintis. Abiejų jubiliačių artistinių gyvenimų personažai čia miega lentynose arba tvarkingai sudėti ir stropiai prižiūrimi dėžėse. Režisierių ir dailininkų, Stasio Ratkevičiaus, Algimanto Stankevičiaus, Jūratės Janušauskaitės, Olego Žiugždos, Mildos Brėdikytės, Laimos Lankauskaitės, Vitalijaus Mazūro, Jūratės Stauskaitės, Rimo Driežo, Rositos Raud ir kitų menininkų sumanymai, realizuoti ir atgyvenę visavertį sceninį gyvenimą, ilsisi čia. Tai - Elenos Žekienės pasaulis ir kartu - viso Lėlių teatro istorija.

...Temperamentingas pokalbis su ryškiomis mūsų plastinio teatro žvaigždėmis Kauno lėlių teatro muziejaus jaukiuose užkaboriuose baigėsi nuoširdžiausiais jubiliačių palinkėjimais viena kitai.

Elena linkėjo kolegei kuo didesnės kūrybinės sėkmės, nes tik per darbą teatro artistas suranda asmeninę laimę ir gyvenimo prasmę. Savo ruožtu Laima linkėjo vyresnei kolegei kuo stipresnės sveikatos ir kuo ilgiau išbūti teatre, kur ji tikrai yra reikalinga ir labai vertinama. Belieka tik prisijungti prie šių gal šiek tiek pavėluotų, bet visuomet aktualių linkėjimų ir kartu palinkėti Kauno valstybiniam lėlių teatrui ir jo ištikimiems žiūrovams kuo daugiau prasmingų įspūdingų teatro švenčių!

KAUNO.DIENA.LT

 

Naujienų prenumerata

Our choice

BITINĖLIO STORIES FOR SIX SENSES
Tai netradicinis, interaktyvus lėlių teatras, apjungiantis lėlių, objektų teatro ir performanso meno išraiškos  priemones.

Read more...

Video of the day

khantry design