Joom!Fish config error: Default language is inactive!
 
Please check configuration, try to use first active language


Warning: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php:301) in /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php on line 316

Warning: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php:301) in /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php on line 317

Warning: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php:301) in /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php on line 318

Warning: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php:301) in /home/unima/domains/unima.lt/public_html/templates/ja_purity/ja_templatetools.php on line 44
Viktorija Ivanova. LĖLIŲ TEATRAS: KAM RŪPI? Diskusija kūrybinių santykių ir mokyklos klausimais teatre "Lėlė"// "7 meno dienos", 2012 12 14

Viktorija Ivanova. LĖLIŲ TEATRAS: KAM RŪPI? Diskusija kūrybinių santykių ir mokyklos klausimais teatre "Lėlė"// "7 meno dienos", 2012 12 14

Lapkričio 18 d. teatre „Lėlė“ įvykęs scenografijos studijas Liverpulyje baigusios ir Didžiojoje Britanijoje dirbančios jaunos dailininkės Rūtos Stasevičiūtės parodos atidarymas išprovokavo į renginį susirinkusių lėlininkų diskusiją.


Ar lėlių teatro scenografų ir aktorių-lėlininkų rengimas Lietuvoje pateisina praktinius lūkesčius? Kokį vaidmenį kuriant spektaklį atlieka lėlių meistras (konstruktorius)? Kuo specifinis dailininko, konstruktoriaus ir aktoriaus bendradarbiavimas? Šiuos klausimus kėlė ir atsakymų ieškojo diskusijoje dalyvavę teatro „Lėlė“ meno vadovas Vilmantas Juškėnas, režisierius Rimas Driežis, teatrologė Audronė Girdzijauskaitė, lėlių konstruktorė Liljana Janavičienė, dailininkė Giedrė Brazytė bei kiti renginio svečiai.
 
Vilmantas Juškėnas: Kalbėdami apie šiandieninį Lietuvos lėlių teatrą, lyg ir neturėtume kuo skųstis: yra tuzinas aktyviai veiklą vystančių valstybinių ir privačių lėlių teatrų, šalyje organizuojami keli tarptautiniai lėlių teatro festivaliai, mūsų lėlininkai itin dažnai gastroliuoja užsienyje, pelno apdovanojimus. Tačiau, manau, tam tikrų problemų vis dėlto esama.

Visų pirma, lėlių teatras stokoja jaunos režisūros. Beveik nėra žmonių, kurie ateitų į lėlių teatrą ne tik su naujomis idėjomis, bet ir su profesijos įgūdžiais. Atskiri sėkmingi pavyzdžiai dar nereiškia tendencijos, neturi tęstinumo.

Sudėtinga ir šiuolaikinio lėlių teatro aktoriaus situacija. Prieš porą metų į „Lėlę“ atėjus jauniems aktoriams, baigusiems Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, išryškėjo profesinio rengimo aukštojoje mokslo įstaigoje spragos. Tuomet jaunųjų aktorių kritika akademijai net iškilo į viešumą, buvo daug klausimų, vyko diskusijos.

Kita problema susijusi su lėlių teatro scenografais, jaunais dailininkais, kurių šiandien yra nemažas būrys. Vilniaus dailės akademijoje dirba dvi lėlių teatrą išmanančios dailininkės – Julija Skuratova ir Giedrė Brazytė. Jų išugdyta jaunų scenografų karta surengė ne vieną savo kūrybos parodą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Studijinių darbų rezultatai įdomūs, tačiau – paradoksas – tie jauni žmonės neranda kelio į teatrą. Keista, gal tai teatrų problema, gal jie labai užsidarę? O gal jauni scenografai jaučia įgūdžių stoką ir neieško kontakto? Keli perspektyvūs jauni scenografai, besidomintys lėlių teatru, išvyko studijuoti ar kurti į kitas šalis.

Lietuvoje specialistai lėlių teatrui ruošiami LMTA, VDA ir Klaipėdos universitete. Tačiau ar mes turime lėlininkų mokyklą, ar jos neturime?
Didžiausia bėda – tai pasenusi pedagoginė sistema. LMTA būdingas Rusijos teatrinės pedagogikos modelis, čia dėstomos atskiros specializuotos disciplinos, tarp kurių lėlių teatro dalykų ir su žiburiu nerasi. Be to, aktorius ir dailininkus rengia skirtingos mokyklos, o jų bandymai bendradarbiauti buvo epizodiški ir nevaisingi.

Vakarų šalyse lėlininkų ruošimo modelis kitoks. Jam būdingas tarpdiscipliniškumas – aktoriai ir scenografai ruošiami ne atskirai, bet kartu, skatinant jų bendradarbiavimą arba net sulydant šias profesijas į vieną. Prancūzijoje, Suomijoje, Vokietijoje ar Čekijoje lėlininkai per studijas paragauja ir vaidybos, ir režisūros, mokosi patys kurti lėles, susipažįsta su technologijomis. Apie tai, manau, galėtų plačiau papasakoti Rūta Stasevičiūtė.
 
Rūta Stasevičiūtė: Liverpulio scenos menų institute mokiausi teatro dizaino, pirmame kurse studijavome scenografijos ir apšvietimo pavyzdžius, vėliau galėjome pasirinkti specializaciją. Viena iš jų buvo didelio studentų susidomėjimo susilaukęs lėlių teatras. Studijų metu buvome skatinami bendradarbiauti – aktoriai ir režisieriai mokėsi kartu, statė spektaklius, o mes, dailininkai, kūrėme jiems scenografiją. Taip studentai, dirbdami drauge, išmoko vienas kito specialybę kaip savo. Lėlių teatrą pasirinkusiam kursui dėstė savo kompanijas turintys profesionalai. Mus mokė pažinti skirtingas lėlių teatro rūšis, kaip jas pritaikyti, kaip vaidinti, kaip gaminti ir valdyti lėlę. Mokėmės derinti lėlės judesius pagal siužetą, manipuliuoti lėlėmis, taip pat susipažinome su objekto vaidyba, animacijos principais.
 
V. J.: Taigi jums dėsto ne pedagogai, o praktikai, profesionalai? Giedre, o kaip yra pas mus, tarkime, Vilniaus dailės akademijoje?
 
Giedrė Brazytė: Situacija, kaip minėjai, yra sudėtinga, LMTA rengti aktoriai lėlininkai neturėjo tiesioginių kontaktų su mūsų akademija, ir suartinti mokyklas nėra paprasta – nesutampa ne tik akademijų programos, bet ir mokslo metų pradžia. Gal tai ir neatrodo itin svarbu, bet kai nesutampa sesijų laikas, daug sudėtingiau organizuoti galimą darbą. Mūsų scenografai trečio kurso pirmame semestre susipažįsta su lėlių teatru. Jie supažindinami su jo istorija, tada pabando patys padaryti lėlių spektaklį. Jei susidomi, kitą semestrą ir ketvirtame kurse galima specializuotis lėlių teatro scenografijoje. Bet didžiausia bėda ta, kad nėra rengiami režisieriai-dailininkai, nes kai režisierius, statantis lėlių teatro spektaklį, nežino, kaip reikia elgtis su lėle, koks gi tai teatras...
 
V. J.: Režisieriai rengiami Klaipėdos universitete...
 
G. B.: O taip, Klaipėda. Pavasarį ketiname surengti su klaipėdiečiais bendrą projektą. Bet tai neatstos bendro kūrybinio darbo. Teko susipažinti su Balstogės lėlių teatro procesu – aktoriai gauna lėlių gamybos kursą ir patys išmoksta pasigaminti lėles. Jei kursiniam darbui reikia marionetės, patys ją išsidrožia, ji gali būti primityvi, nemeniška, bet aktorius jau žino, kaip ją padaryti, kaip ji veikia, ko jam iš jos reikia. Neretai aktoriai tariasi su meistrais, kaip patobulinti lėlės konstrukciją, kad su ja būtų patogiau dirbti.
 
V. J.: „Lėlės“ teatro aktorė Asta Stankūnaitė baigė minėtą lėlininkų kursą LMTA. Ar studijuojant jūsų kursui nekilo klausimas – kurgi lėlės?
 
Asta Stankūnaitė: Keli epizodai buvo. Trejus metus mokėmės tik dramos vaidybos, su specializacija nesusidūrėme, tačiau buvo atvykusi Sofijos dramos mokyklos dėstytoja, scenos judesio meistrė. Jos paskaitos buvo išskirstytos visiems kursams, mums teko tik valanda. Vos keli jos patarimai, parodymai buvo aukso vertės. Nei ji, nei mes nesupratome, kodėl gavome padirbėti tik tokį trumpą laiką. Vėliau dėstyti lėlių teatro dukart buvo atvykęs režisierius iš Prancūzijos Johanny Bertas. Darbas su juo buvo pirma tikra pažintis su lėlių kūrėjo-valdytojo amatu, tarsi koks nuotykis – buvo įdomu mokytis pajusti lėlę, ieškoti, kaip su ja elgtis. Ir viskas. Bakalauro studijose daugiau niekas mūsų nuosekliai nemokė dirbti su lėle.

Kitas etapas buvo magistrantūros studijose, kai kurso vadovu tapo režisierius Algirdas Mikutis. Tai jis užmezgė kontaktą su VDA scenografėmis, kartu su jomis dirbome, statėme ištraukas pagal įvairius tekstus. Tai buvo pirmas ir labai vertingas sąlytis su dailininku.

Audronė Girdzijauskaitė: Lėlių teatras – tai tokia sudėtinga sritis, į kurią suplaukia skirtingi dalykai: ir dailė, ir skulptūra, ir vaidyba... O vaidyba – ne tik kaip dramos aktoriaus, bet ir vaidyba su daiktu, su lėle. Tai ne dramos teatras, kur aktorius gali išeiti ant kilimėlio ir pradėti daryti teatrą pats sau vienas. Lėlių teatras visada yra su partneriu. Daug ir vaidybos būdų: su lėle, be lėlės, kai aktorius ir pats gali lėle būti, ir su lėle vaidinti. Taigi tai gal pats sudėtingiausias teatras. Ir labai blogai, kai šią specialybę dėsto žmonės, kurie neturi supratimo, ką daro. O taip, deja, būna dažnai. Jeigu administracijai tai bent truputėlį rūpėtų, galima būtų tartis, kad, pavyzdžiui, lėlių teatro besimokantys scenografai pusmetį klausytų paskaitų LMTA, o kitą pusmetį lėlininkai sėdėtų VDA. Esu įsitikinusi, kad lėlininkai nėra išklausę lėlių teatro istorijos, lygiai kaip mūsų teatrologai, negaunantys kokybiškų dailės istorijos žinių. Dėstyti turi žmonės, išmanantys dalyką. Ko tikėtasi – kad ateis, pamatys lėlę teatre ir žinos, kaip ją valdyti bei išmokys studentus? Lėlių teatre įprasta tenkintis tokia situacija, kokia yra. Tai buvo būdinga lėlių teatrui daugelį metų.
 
V. J.: Pažvelkime į praktinius teatro dalykus. Kaip jaučiasi lėlių konstruktoriai, technologai, butaforai, kai pas juos ateina jauni scenografai ar aktoriai, per studijas nesusipažinę su lėlių teatro specifika.
 
Liljana Janavičienė: Skaudu, kai su meile pagamintą lėlę atiduodi aktoriui ir matai, kad jam akivaizdžiai trūksta pagarbos tavo darbui. Bet šioje diskusijoje net nėra prasmės apie tai kalbėti, nes nėra į ką kreiptis. Štai jums ir problema, kad arba neįdomu, arba „ėjau pro šalį ir užsukau“. Be abejo, tai ir mokyklos bėda, kad aktorius nuo pat pirmo kurso nėra auginamas lėlininku. Labai keistas požiūris – „Ateis į teatrą ir išmoks“. Taip, išmoks, bet kažkokį pagrindą po kojom jie jau turi turėti.
 
Rimas Driežis: Lėlių teatro istorijos, kaip privalomos disciplinos, aktoriai neturi. Atrodytų, tai netgi neįmanoma. Suprasčiau, jei tai būtų kokie nors specialūs kursai ar šiaip privati studija, sakykim, mano, Mazūro, Mikučio ar kokio nors skulptoriaus... Bet aukštoji mokykla turi duoti platų specialybės suvokimą. Ne šiokį tokį. Man nesuprantama ir tai, kad nėra tokios disciplinos kaip lėlių konstrukcija. Bet, reikia pripažinti, tai tam tikra šio laiko teatrų mada: o kam ta konstrukcija? Svarbu grožis. Scenografija. Ne visi dėl to kenčia, bet aš kenčiu. Yra patogių lėlių konstrukcijų, kurios perkeliamos iš vieno spektaklio į kitą. O kiek įvairiausių konstrukcijų susikaupė per istoriją! Ir visa tai lieka už borto. Esu įsitikinęs – ne todėl, kad scenografas nenorėtų pabandyti, o todėl, kad net nežino, nuo ko pradėti. O ir cechuose jau nedažnai rasi galinčių tai įgyvendinti žmonių.

Man teko dirbti su dviem puikiais meistrais, kuriems, atrodė, nieko nėra neįmanomo. Tai Algis Kumpikas ir amžiną atilsį Alis Šalkauskas, mokėjęs tobulai padaryti marionetę. O daugiau – tiesiog faktūromis, šviesomis, detalėmis išradinėjama, ieškoma, žaidžiama...

Noriu pasiūlyti vieną sprendimą rengiant aktorius lėlininkus. Vilniaus dailės akademijoje būsimieji scenografai vieną semestrą susipažįsta su dramos, kitą su operos, dar kitą – su lėlių teatru... Studentas jau bakalauro studijose gali rinktis, ką labiau norėtų studijuoti ir pristatyti baigiamajam darbui. Magistrantūroje tas pasirinkimas dar ryškesnis. Ir, pabrėžiu, lėlių teatras pasirenkamas vis dažniau. Noriu pasakyti, kad jei dramos aktorių kursas LMTA bent semestrą gautų lėlių teatro užduočių, gal per tą pusmetį susidomėtų vienas kitas būsimasis dramos aktorius, pasirinktų vaidinti pasitelkęs animavimą, daiktą, objektą... Štai ir turėtume profesionalą iš pašaukimo.

"7 meno dienos"

 

Naujienų prenumerata

Our choice

BITINĖLIO STORIES FOR SIX SENSES
Tai netradicinis, interaktyvus lėlių teatras, apjungiantis lėlių, objektų teatro ir performanso meno išraiškos  priemones.

Read more...

Video of the day

khantry design