Joom!Fish config error: Default language is inactive!
 
Please check configuration, try to use first active language


Warning: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php:301) in /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php on line 316

Warning: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php:301) in /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php on line 317

Warning: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php:301) in /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php on line 318

Warning: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php:301) in /home/unima/domains/unima.lt/public_html/templates/ja_purity/ja_templatetools.php on line 44
Mindaugas Klusas. "V. Mazūras: iš daiktų susirankiotas gyvenimas"// "Lietuvos žinios", 2013 01 15

Mindaugas Klusas. "V. Mazūras: iš daiktų susirankiotas gyvenimas"// "Lietuvos žinios", 2013 01 15


V. Mazūras/ Romo Jurgaičio nuotrauka. "Lietuvoz žinių" archyvasScenografas ir režisierius Vitalijus Mazūras svajojo apie tokį lėlių teatrą, kuris nebūtų tik vaikų aikštelė, o taptų politine scena. Įvykiu. Net gūdžiais sovietmečiais menininkas sugebėjo atkakliai ir nuosekliai brandinti savitą teatro estetiką.

 
Režisierius ir scenografas V.Mazūras įsikinęs: "Kūryba - kaip tos kosmoso kapsulės - arba jos susijungia, arba ne".

Nacionaline kultūros ir meno premija V.Mazūras įvertintas už lėlių teatro virsmą ryškiu Lietuvos kultūros reiškiniu ir kūrybos sąsajas su etnine lietuvių pasaulėjauta.

"Sovietmečiu atradome visai kitą pasaulį - daiktų pasaulį", - LŽ teigė scenografas, tikriausiai turėdamas mintyje ne tik save ir kartu dirbusius aktorius, bet ir kitus bendražygius - Vilniaus lėlių teatro tėvą Balį Lukošių, dailininką Gintautą Žalalį, Kauno valstybinio lėlių teatro įkūrėją Stasį Ratkevičių.

Šiaulėnų valsčiuje, Šiaulaičiuose (Radviliškio r.), gimęs V.Mazūras yra tikras teatro maištininkas, įvykdęs ne vieną perversmą. Pirmiausia jis atsisakė etalonu laikomo ir visiems teatrams primetamo natūralistinio Sergejaus Obrazcovo teatro realizmo. "Eglė žalčių karalienė" (1968) sukėlė šios meno srities revoliuciją, eksperimentuojantiems Uralo zonos teatrams V.Mazūro kūryba tapo atspirties tašku. "Totalinio" teatro kūrėjas taip pat pastatė neprilygstamus spektaklius "Žemės dukra" (1981), "Dono Kristobalio balaganėlis ir dono Perlimplino meilė" (1986), "Raudonligė" (1989). V.Mazūras buvo ir ledlaužis, nusistovėjusių normų griovėjas, jauniesiems lėlių teatro kūrėjams nutiesęs lengvesnius ir platesnius kelius. Galingas jis ir dabar, statydamas naujus spektaklius, demonstruodamas režisūrinį ir pedagoginį talentą jaunajai Vilniaus "Lėlės" teatro kartai, Panevėžio, Liepojos teatrų aktoriams.

Scenografui V.Mazūrui gerai sekėsi ir dramos teatre su režisieriais Povilu Gaidžiu, Gyčiu Padegimu. "Dramos spektakliai mane gelbėjo nuo "saldumynų". Bendravau su žmonėmis, kuriems tie "saldainiai" irgi nepatiko", - teigė Nacionalinės premijos laureatas.

Aukštyn kojom

- Režisieriau, kaip atsiranda spektaklis? - "Lietuvos žinių" žurnalistas klausė Vitalijaus Mazūro.

- Šiaulėnuose, penktoje progimnazijos klasėje, reikėjo atpasakoti Jono Biliūno "Brisiaus galą". Gerai "išzubrinau". Gal kas susijuokė ir nutrūko mintis, tyliu, o mokytoja: "Kas toliau, kas toliau?" "Neprisimenu." "Man būtų geriausia, jei savais žodžiais..." "Aaa, savais: "Gulėjo senas šuva, atėjo gaspadorius ir nušovė. Šuo baisiai liūdnom akim žiūrėjo į šautuvą, bet ką padarysi - toks gyvenimas." Prisimenu tai kiekvieną kartą pradėdamas bet kurį darbą. Nes kūrinyje matome autoriaus viziją. Kol ji pasiekia teatrą, šiek tiek pasikeičia. Tada pats paskaitai, pamatai ką nors kitaip nei autorius. O dar ateina aktoriai. Juos reikia įtikinti savo vizija. Menas taip ir kuriamas - derinant iki paskutinės minutės. Arba viską atmetant ir pradedant iš naujo.

Teko lankytis Bulgarijos lėlių teatruose. Buvo keista: rodė lėles spektaklių, kuriuos dar tik statys - po metų, kitų. Viskas jau pagaminta. Tai kur kūryba, kur bendras darbas? Vadinasi, dailininkas perskaitė pjesę ir padarė taip, kaip parašyta: langas kairėj, durys dešinėj, per vidurį - stalas. Bet jei tą stalą apversi aukštyn kojom, pasakys, kad "durniuoji". O lėlių teatras toks, kad jame ir lubomis galima vaikščioti - visai normaliai atrodysi.

Būriais nevaikšto

- Aktoriai daug lemia?

- Taip. Statėme "Jūratę ir KasTautą" (2011). Dramaturgės Daivos Čepauskaitės sumanymu pjesėje atsirado toks profesorius, išsaugojęs istorinę atmintį. Bet aktoriai jauni, studentai. Pasakė: "Mes senių nevaidinsim. Ir tu, Mazūrai, ką nori, tą daryk."

- Kaip galima nepaklusti?

- Sovietiniai laikai praėjo. Bet net ir tada, menu, kai pradėdavome skaityti pjesę, tekdavo kelis mėnesius aktoriams įrodinėti. Per tą laiką ministerija dėl manęs gaudavo gal penkis skundus, esą "iš mūsų reikalauja ir mes nesuprantam ko". Kūryba - kaip tos kosmoso kapsulės - arba jos susijungia, arba ne. Atgal neapsuksi, reikia laukti, kol jų orbitos vėl priartės.

"Jūratę ir KasTautą" su "Lėlės" vadovu Juozu Marcinkevičiumi sumanėme kaip eksperimentą: ką lėlės gali? Aišku, jos galėtų ir dar daugiau, jei kiekvienas aktorius namie pasirengtų, padirbėtų. Bet žmogus ateina išsiblaškęs ir valandą mėgina prisiderinti prie temos.

- Reikia išgyventi, užsidirbti, palakstyti į kitus teatrus, televizijas.

- Anais laikais visame pasaulyje pasitvirtino taisyklė, kad lėlių teatrą kuria entuziastai. Ši kultūros sritis truputį pastūmėta į šoną. Senesnes lėlių teatro tradicijas turinčiuose kraštuose - kas kita. Žmonės jį priima tarsi savaime, vidumi. O kad Lietuvoje būriais eitų į lėlių teatrą - to niekada nebuvo.

Kaip pasiekti tikslą

- Palyginkite Dalios Tamulevičiūtės lėlininkų dešimtuką ir jaunųjų kursą, kuris neseniai atėjo į "Lėlę".

- Anas dešimtukas į teatrą atėjo sovietiniais laikais ir tada padarė gražiausius savo darbus. Matot, tada nebuvo jokių pagundų - tik kelias į teatrą ir atgal. Žmogus turėjo tą tunelėlį ir buvo priverstas mąstyti, norom nenorom. Nors D.Tamulevičiūtė mažai su jais dirbo, jos žodis būdavo išgirstas: "Reikia tikėti, ieškoti." Jaunasis kursas šito nepripažįsta. Tikėjimas sieja mus tol, kol kartu sėdime prie kūrybos stalo.

Klausėte dėl kūrybos. Sunkiausia nupasakoti, "kaip" ji vyksta. Per tarptautinį festivalį Kaune toks Danijos UNIMA (Union internationale de la marionnette) prezidentas paprašė, kad pažodžiui aprašyčiau kokius tris savo spektaklius, kaip juos sumaniau. O kad aš atsiminčiau! Čia kaip pievą šienauti. Mosuoju dalgiu, žinau, kad rezultatas turėtų būti pradalgė. Ar ne? (Juokiasi.) O jei kalbu žmonėms ir jie manęs nesupranta, tada keičiu savo sumanymą. Negaliu priversti. Panevėžio dramos teatre statėme kelis spektaklius vaikams. Dirbome, dirbome, aktoriai po mėnesio klausia: "Tai ką mums čia vaidinti - vaikus ar suaugusius?" "Jolki palki, - sakau, - vaidinkit save, jei turit kokią nors istoriją." Jei žmogus užaugęs inkubatoriuje, tai jis neturi nei istorijos, nei tėviškės. Kūryba taip ir atsiranda. Tarsi išvažiuoji dviračiu ir matai: už septynių kilometrų - Šiaulėnų bažnyčia. Ir važiuoji tiesiai, ne keliu. Kaip kūrybiškai, nesulaužęs savo idėjos, pasieksi tikslą?

 
Kiškučių teatras dusino

- Kaip pasukote į teatrą?

- Mokydamasis paskutiniuose kursuose atlikau praktiką operos teatre. Nueinu, patiesia dekoraciją, teptuką duoda, kibirą dažų... Atsimenu, Vytautas Palaima "Čigonų baroną" statė (1962). Milijardą gluosnio lapiukų turėjau nupaišyti. Tai tokia pradžia.

O šiaip, matyt, lėmė vaikystė. Po karo ir kiną dariau, ir motociklus iš visokių "tačkų", ir malūnus. Kas aplink vyko, iš to rinkausi gyvenimą, viską nešiau į namus. Tėvas bardavo, mat kartais ir paskutinį peilį nulauždavau.

Trečiame ar ketvirtame Dailės instituto kurse reikėjo padirbdinti didžiulį maketą, kuriame studentai galėtų savo darbus rodyti. Sukonstravau dėžę, pritaikiau scenos mechanizmus. Vilniaus lėlių teatro įkūrėjui B.Lukošiui prireikė dailininko ir V.Palaima jam pasiūlė mane. Iš pradžių gavau valytojo, sargo etatą. Išklausau paskaitų ir popiet einu į teatrą padirbėti butaforu. Sukūriau scenografijos diplominį darbą "Molio Motiejuką" (1965). Iš Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) atvažiavo komisijos pirmininkas, labai gerai įvertino. Taip ir likau dirbti teatre.

Lėlytės tuo metu buvo labai butaforinės. Nesakyčiau, kad kurtos pagal S.Obrazcovo teatro modelį, tačiau primityvios: skruostukai parausvinti, paakiai pamelsvinti, akytės - blizgantys "guzikai". Kiškučiai tikrais kailiukais aprengti... Toks teatras mane dusino. Ir jokios literatūros nebuvo.

Režisieriaus "pjesmalė"

- Kurie autoriai buvo jums artimiausi, jūsų bendražygiai?

- Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda ir Judita Vaičiūnaitė. Žmonės, iš kurių daug pasisėmiau. Nes Maskva, VAP'as (sąjunginė pjesių agentūra, - aut.) bruko pjeses apie žiogus, kalakutus, katinus, skruzdėlytes. Kad tik, neduokdie, neišlįstų nacionalinės šaknys. Protino mane, sakė: "Tau tik M.Martinaitis akyse stovi." Ėmiausi rusiškos klasikos. Stačiau "Katės namus" (1976), "Tris paršiukus" (1977). Netyčia pasikviečiau Joną Mačiukevičių, tas parašė "Bitę Mają" (1984). Kaip visi mane glostė! Nors to spektaklio nemėgstu, nes per prievartą reikėjo daryti. Visiems patiko ir Remigijaus Baltrušaičio "Sprigtas" (1986). Temą interpretavome savais žodžiais. Tuo pačiu principu, kaip J.Biliūno "Brisiaus galą" (Juokiasi.)

M.Martinaitis gyveno šalia, Vokiečių gatvėje. Tai aš Martinaitienės prašydavau, kad Marcelijų uždarytų kolektyviniame sode. Tada per savaitę parašydavo pjesę. Mieste būnant sunku susikaupti. O S.Geda buvo sukalbamas, tačiau mėgo kurti gražią literatūrą. Vis dėlto joje rasdavau tai, ką šiukšlidėje "bomža" randa. Suprantat? Taip ir darau. Prie namų yra šiukšlynas, aplinkiniai restoranai daro remontus, išmeta nemažai gerų daiktų. Susirenku ir išeina visa dekoracija. Jei reikia miesčionizmo ir "makdonaldo". O jei nori tų bjaurių "šaknų", kurios dažniausiai būna žemėtos, šiukšlyne nerasi. Ten viskas iš naftos, o iš medvilnės ir lino - nieko nėra.

Matot, tie žmonės, rašiusieji man pjeses, jautė gamtą, jų tikrasis mąstymas iš gamtos, iš pasaulio suvokimo. Mane tai žavėjo. Pavogdavau iš jų viską. Ne, nesisavindavau, jie likdavo autoriai, bet kaip mėsmale viską iš naujo permaldavau. Atsimenu, Marcelijus atnešė "Žemės dukrą". Žalčiai gal septynis puslapius: "Fur, fur, fur, šip, šip, šip". Ką man daryt? Nuėjau pas jį, davė storą šūsnį rankraščių. Vartalioju ir randu. Iš to susirinkau pusę pjesės, pavergdamas tekstą savo idėjai.

Kolegos žvilgsnis

Dailininkas, lėlių teatro kūrėjas Rimas Driežis: "Teatro mokslų nebaigusį V.Mazūrą Dievas apdovanojo nepaprasta intuicija, ką ir kaip reikia kurti. Jo talentas yra Dievo nuopelnas. O V.Mazūro - maksimali atsakomybė už tą dovaną. Duok, Dieve, jei menininkas per gyvenimą sukuria bent vieną šedevrą. V.Mazūras tokių sukūrė dešimt."

"Lietuvos žinios"

 

 

Naujienų prenumerata

Our choice

BITINĖLIO STORIES FOR SIX SENSES
Tai netradicinis, interaktyvus lėlių teatras, apjungiantis lėlių, objektų teatro ir performanso meno išraiškos  priemones.

Read more...

Video of the day

khantry design