Joom!Fish config error: Default language is inactive!
 
Please check configuration, try to use first active language


Warning: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php:301) in /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php on line 316

Warning: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php:301) in /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php on line 317

Warning: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php:301) in /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php on line 318

Warning: Cannot modify header information - headers already sent by (output started at /home/unima/domains/unima.lt/public_html/plugins/system/jfrouter.php:301) in /home/unima/domains/unima.lt/public_html/templates/ja_purity/ja_templatetools.php on line 44
Agnė Patackaitė. "Spektakliai ikimokyklinio amžiaus vaikams: kokio teatro reikia vaikams?"// "ikimokyklinis.lt", 2013 02 16

Agnė Patackaitė. "Spektakliai ikimokyklinio amžiaus vaikams: kokio teatro reikia vaikams?"// "ikimokyklinis.lt", 2013 02 16


"Kiekvienas teatrą vertina pagal savo išprusimo ir skonio lygį. Sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama, tačiau geras skonis pats savaime neegzistuoja – jis yra ugdomas."

Teatrologė Viktorija Ivanova




 Susiję straipsniai:
• Spektakliai ikimokyklinio amžiaus vaikams: kokio teatro reikia vaikams? (1 dalis)
• Spektakliai ikimokyklinio amžiaus vaikams: kokio teatro reikia vaikams? (2 dalis)

www.ikimokyklinis.lt

  3 dalis

Suaugęs žmogus kartkarčiais susimąsto, kokį kultūros renginį galėtų aplankyti. Derėtų nepamiršti ir pačių mažiausių, kuriuos ankstyva pažintis su menu galėtų paskatinti ne tik toliau juo domėtis, bet ir lavintų tiek estetinį pojūtį, tiek asmenybę apskritai.
 
Tačiau, kita vertus, retas kuris sąmoningai mąstantis ryžtųsi eiti bet kur, prieš tai išrankiai neįvertinęs, su kuo turįs reikalą, ar vartoti visa, kas aklai brukama. O kaipgi yra su vaikais? Ar jiems reikalingas teatras apskritai? Jei reikalingas, tai kokiais kriterijais vadovaujantis būtų galima apibrėžti teatro, skirto ikimokyklinio amžiaus vaikams, bruožus, skiriančius kokybišką teatrą nuo nekokybiško? Ar kuo nors skiriasi spektakliai, skirti, pavyzdžiui, vaikams nuo 0 iki 3 metų, ir spektakliai – nuo 5 iki 7 metų vaikams?
 
Į šiuos ir kitus klausimus sutiko atsakyti savo sričių profesionalai: Į šiuos ir kitus klausimus sutiko atsakyti savo sričių profesionalai: Vilniaus „Lėlės“ teatro meno vadovas Vilmantas Juškėnas, režisierius ir dailininkas Rimas Driežis, teatrologė Viktorija Ivanova.
 
Vilniaus „Lėlės“ teatro meno vadovas Vilmantas Juškėnas: „Reikalinga kritinė masė, galinti išugdyti adekvačią teatro vaikams politiką“
 
Vilniaus „Lėlės“ teatro meno vadovas Vilmantas Juškėnas, kalbėdamas apie teatrą vaikams, pabrėžė suaugusiųjų atsakomybės jausmą, kritikuodamas tai, kad labai dažnai tėvai, iš anksto nepasidomėję, ne tik veda savo vaikus į teatrą iš inercijos, bet ir nesistengia patys suprasti meno, nepaaiškina jo vaikams, jau nekalbant apie reiškiamas pretenzijas pačiam teatrui. Vis dar klaidingai manoma, kad menui suprasti nereikia tam tikrų pastangų, t. y. iš anksto neturint ir nesistengiant turėti tam tikrų žinių, reikalingų tam, kad apskritai meną būtų galima vertinti ir įvertinti.
 
A. P.: „Kaip „Lėlės“ teatre atrenkama medžiaga spektakliams vaikams?“
Patys kūrėjai renkasi. Dažniausiai pasakas, klasikinės literatūros kūrinius vaikams. Ši tendencija dominuoja ir kituose teatruose, kuriančiuose meną vaikams. Lietuvoje vaikams šiuolaikinė, socialines ir aktualias visuomenės temas nagrinėjanti dramaturgija, kurios yra gausu Skandinavijos šalyse arba Lenkijoje, praktiškai neplėtojama. Teatralai diskutavo šia tema ir anksčiau, šie klausimai nagrinėjami Rūtos Oginskaitės knygoje „Teatras be pasakų“.
 
Kodėl tokia situacija? Šiuolaikinė dramaturgija vaikams rastų savo nišą mūsų šalyje, jeigu kultūros politika teatro vaikams aspektu būtų stipresnė – skatintų pokyčius, naujoves, sudarytų ir gerintų sąlygas profesionaliems kūrėjams plėtoti meninę veiklą.
 
A. P.: „Kaip būtų galima apibrėžti, kuo skiriasi suaugusiųjų ir vaikų publikos?“
Pirmiausia skiriasi santykiu, gimstančiu tarp publikos ir kūrėjų. Suaugusieji, kaip įprasta, santūrūs, vertinantys, mąstantys. Be abejo, priklauso ir nuo spektaklio, gali ir suaugusieji dūkti, aktyviai reaguoti kaip vaikai, bet tai man teko matyti tik užsienyje, ten kiek kitoks žmonių mentalitetas.
 
Vaikai yra pagaulūs interaktyviems momentams. Jie su atlikėjais komunikuoja tiesiogiai ir nuoširdžiai. Suaugusieji iš karto kuria distanciją. Vaikų publika gali būti labai chaotiška ir visiškai nenuspėjama. Kai juokinga, jie gali pravirkti, tada, kai graudu, gali pasijuokti. Gali tuoj pat atsistoti ir netikėtai sureaguoti, pasakyti komentarą. Arba taip patikėti veiksmu, taip įsitraukti į teatrinę iliuziją, kad gali net atsistoti, prieiti prie aktoriaus, vaidinančio scenoje, ir kažką jam pasakyti.
 
A.    P.: „O taip būna?“
Būna. Mūsų aktoriai jau įpratę išsisukti iš tokių situacijų. Tokie momentai labai smagūs. Be galo įdomu stebėti mažųjų publiką – visą laiką vyksta tarsi dar vienas spektaklis, tik publikos.
 
Spektakliai vaikams ir suaugusiesiems skiriasi komunikacijos tarp žiūrovų ir atlikėjų aktyvumu bei meninės išraiškos priemonėmis. Nesiskiria tik temos, todėl nėra netinkamų temų vaikų teatrui, yra tik netinkamos išraiškos priemonės. Aišku, sudėtingas, regis, tik suaugusiesiems tinkamas temas vaikams perteikti reikia tinkamomis priemonėmis. Vargu, ar  vaikiškame spektaklyje tiktų nuogo kūno demonstravimas, necenzūrinė kalba, agresyvus emocinis ar net įkyrus fizinis kontaktas su publika.
 
Taigi dar vienas skirtumas, kad vaikai spektaklius suaugusiesiems gali žiūrėti turbūt ne visus, o suaugusieji – tikrai visus ir tai netgi labai rekomenduotina.
 
A. P.: „O dėl ko Jūs sakote, kad politinė situacija Lietuvoje vaikų teatrams nėra palanki?“
Pirmiausia, kultūros politiką veikia visuomenės požiūris. Visuomenės požiūrį į teatrą vaikams labai paveikė sovietmečiu susiformavę kompleksai, kai šiai kūrybos sričiai valdžia priskyrė išskirtinai pedagoginę ir auklėjamąją funkcijas. Iki šiol gajus stereotipas, kad teatras vaikams – tai moralizavimas, didaktika, o kūrėjai stato tik „spektakliukus“, kuria „mažybinį“ meną.
 
Aišku, tam didelį poveikį daro ir kritinės profesionalių teatro vaikams kūrėjų masės nebuvimas. Dėl kritinės masės trūkumo visuomenė nėra dėmesinga ar net abejinga teatrui vaikams. Juk žinomus ir pripažintus teatro vaikams kūrėjus mūsų šalyje suskaičiuosi ant pirštų ir jie užgožiami gausaus dramos, muzikinio ar operos teatro kūrėjų būrio. Tiesa, Lietuvoje veikia tarptautinės vaikų ir jaunimo organizacijos ASITEŽAS skyrius, deja, jo darbą stabdo darbuotojų stygius ir profesionalių kadrų kaitos nebuvimas. Vienas lauke – ne karys.
 
Apskritai, suaugusiųjų, tikslingai lankančių teatrą vaikams, labai mažai. Dažniausiai tai profesionalai, kurie domisi išskirtinai šiuo teatru. Eilinis žiūrovas, tik pats turėdamas vaikų, pradeda lankyti spektaklius vaikams. Deja, daugumą tokių suaugusių žiūrovų į teatrą atveda pasąmonėje veikiantis „kultūrinio automatizmo mechanizmas“: einama, nes reikia (!) „kultūrinti“ vaiką. Daugelis renkasi „pripažintą klasiką“ ir tikisi, kad viskas bus labai suprantama, šviesu, nuotaikinga ir linksma. O jei kūrinys neatitinka išankstinių lūkesčių, maža to, verčia permąstyti savo nuostatas ir stereotipus, sulauki komentaro teatro svečių knygoje: „Kodėl trys paršiukai ne tokie kaip knygutėje?“...
 
Jeigu susiformuotų kritinė teatro vaikams kūrėjų ir sąmoningų žiūrovų masė, iš to išaugtų ir adekvati kultūros politika teatro vaikams atžvilgiu. Tačiau be politinės valios sprendimų (finansinių injekcijų, aiškaus prioriteto,  kultūros vaikams procesų skatinimo, inovacijų švietimo sistemoje) ta kritinė masė nesusidarys niekada. Regis, užburtas ratas.
 
Režisierius ir dailininkas Rimas Driežis:  „Kad vertingiausi dalykai būtų vaikui prieinami lengviausiai“
 
Galima pastebėti tiek iš pokalbių su kūrėjais, tiek iš rodomų spektaklių, kad spektakliuose, skirtuose ikimokyklinio amžiaus vaikams, dominuoja tam tikros tendencijos: atida vaiko amžiui, kai netgi kuriama tikslingai į jį orientuojantis, ir siekis, kad spektakliai vaikams būtų kuo interaktyvesni. Todėl ypač džiugu, kad „Lėlių“ teatro režisierius ir dailininkas, apdovanotas dviem „Auksiniais scenos kryžiais“ (už spektaklius:  „Trys brangenybės“, 2004 m. ir „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“, 2012 m.) Rimas Driežis, atstovaujantis, drįstu teigti, klasikiniam vaikų teatrui, sutiko papasakoti apie tai, kaip kuriamas toks teatras ir koks šio teatro santykis su, sakykime, naujovėmis.
 
A. P.: „Aš Jūsų nebeklausiu, kodėl vaikams, bet kodėl – lėlės?“
Man pačiam pirmas lėlių spektaklis, kurį rodė Valstybinis Kauno lėlių teatras, atrodė kaip stebuklas. Vaikui, kurio sąmonė mitologizuota, tam tikrame jo raidos tarpsnyje labiausiai atgyja daiktai, pavyzdžiui, vaikas, atsitrenkęs į kėdę, sako, kad kėdė jį užgavo, o ne kad jis pats į ją atsitrenkė. Tad ir lėlėms vaikas suteikia tam tikras gyvybės formas, ir lėlių teatras, kitaip tariant, lėlės teatras atliepia vaiko sielos būvį. Dėl beribės jo fantazijos, kurioje viskas įmanoma, įveikti tiek žemės trauką, tiek kitus dėsnius tarp daiktų daug lengviau galima lėlių teatro scenoje, negu, sakykime, dramos teatro scenoje.
 
A. P.: „Ar Jūs, kurdamas spektaklius, atsižvelgiate į vaiko raidos etapus?“
Ne, nors „Lėlės“ teatras bando nurodyti, kokio amžiaus vaikui spektaklis skirtas, bet tai nustatoma, pastačius spektaklį. Bet iš tikrųjų nepasakyčiau, kad tai irgi atitinka, nes bent mūsų teatre jau kelis dešimtmečius yra siekiamybė kurti universalų spektaklį, priimtiną ir įdomų įvairaus amžiaus vaikams ir net suaugusiesiems. Galbūt orientuojamės į adresatą, vadinamą šeima. Nes vaikas vienas neina [į teatrą], jį paprastai atveda auklėtojai, mokytojai, tėvai ar seneliai, todėl spektaklis turi būti įdomus visiems. Bet tik įdomus paradoksas:  anksčiau buvo įprasta – iki trejų metų vaikas neturėtų eiti į teatrą.
 
A. P.: „O kodėl?“
Kad nereaguotų, lyg būtų vienas salėje, netrukdytų kitiems žiūrėti. Bet televiziniai įpročiai daro įtaką: prieš sceną, kur gyvi aktoriai vaidina, vaikas jaučiasi kaip prieš televizorių ir leidžia sau komentuoti, nesuvokdamas, kad mato, kažką čia ir dabar. Kaip ir suaugę žmonės su televizoriumi šnekasi, žiūrėdami serialus...
 
Buvo pripažinta, kad maždaug iki trejų metų vaikui pasaulį vertinti turi labai artimi žmonės. Tai – močiutės ar mamos pasakos, pokalbiai, aplinkos pažinimas ir, žinoma, gamta. Ne antriniai dalykai, nes teatras vis tiek yra antrinė realybė. Aš randu daug pateisinimų, kad iki trejų metų vaikui geriau būtų kitokios pažinimo formos ir teikiamos iš jo aplinkos, pavyzdžiui, knygų skaitymas, bet tik jam artimo žmogaus. Bet gal čia susiję su tuo, kad daromės absoliutūs miestiečiai, sunku rasti gamtą po ranka, kur čia daugiabučio miegamajame rajone rasi, tarkim, obelį?
 
Norėjau atkreipti dėmesį į tokį paradoksą: kuo universalesnius spektaklius statome, tuo į mūsų teatrą mažesnius kūdikius veda ar neša. Kol kas esu sutrikęs dėl šio reiškinio. Bet čia dėl besikeičiančio požiūrio laikotarpis toks, juk dabar madingiausia ir naujausia, kas vaikų teatre atrasta, tai – spektakliai kūdikiams.
 
A. P.: „Man teko būti tokiame, bet jie žiūri, kažką mato...(nebaigia minties)“
Gerai sakote, be abejo, „kažką“ mato, bet ar tai susiję su teatru? Ar apskritai ką bendra su teatru turi? Kiek man pačiam teko matyti porą tokių vaidinimų Lenkijoje, Lietuvoje, tai iš šono stebėjau,beje, ne tik aš, kad geriausias spektaklis – tai žiūrėti į tuos vaikus. Į žiūrovus, o ne į spektaklį. Man tai labiau panašu į žaidimą – tikrąja to žodžio prasme: ne žaidimas-teatras, bet žaislas. Bet čia jau mano ribotas suvokimas...
 
A. P.: „Koks Jūsų kuriamų spektaklių santykis su ketvirtąja siena?“
Ta ketvirtoji siena turi dvi prasmes. Režisūrinis sprendimas: ar turi spektaklis ketvirtąją sieną, ar ne. Bet net jeigu spektaklis su ketvirtąja siena, vis tiek turi būti kalbamasi su sale. Kitu atveju spektaklis bus sau, kai publika – sau, o spektaklis – sau. Negali scena būti kurčia salei. Žinoma, kad kaip priemonė savo vietoje ir laiku, ji nepakeičiama. Kitas dalykas, kad laimėti kontaktą su publika, tiesiogiai ją atakuojant, yra lengviau, bet kai nuolat taip daroma – kaip išraiškos priemonė ji atpinga. Ketvirtosios sienos tarp publikos ir scenos neturi būti, o yra spektaklių, kuriuose ta siena pastatoma, bet ne tam, kad nebūtų kontakto.
 
A. P.: „Kaip atrandate minčių, idėjų, motyvų spektakliams?“
Motyvai – patys įvairiausi. Aš ieškau, kad mane šildytų vienaip ar kitaip. Emocinė kibirkštis plyksteli dėl idėjos, dėl siužeto; dėl asmeninio prisiminimo „užkimba“ vienas ar kitas siužetas. O kartais man ne mažiau įdomi lėlių teatro ir jo technikų istorija, būdai, kuriais buvo konstruojami vaidinimai. Kartais būna ūpas būtent išreikšti tam tikra forma. Kaip buvo su spektakliu „Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ su dailininku Mariumi Jonučiu. Labai norėjau, kad spektaklyje būtų mirioramos. (Judantys vaizdai, kurie lyg senoviškame filme nupaišyti ant ilgų drobės atraižų ir įrėminti spalvingose dėžutėse – red.pastaba). O tada ieškai, kokia pasaka ar siužetas dėkingiausiai skleistųsi tokiu būdu.
 
A. P.: „Kokias vaikų spektaklių tendencijas  pastebite?“
Matau dvi tendencijas: šalia profesionalų nuolatinio siekio kurti universalius spektaklius ima dominuoti kūdikių publika ir rastis spektakliai kūdikiams. Taip pat įvairių medijų taikymas, pavyzdžiui, videoprojekcijų taikymas scenoje, kaip dar viena animacijos išraiška, kurių su laiku rasis vis daugiau. Ko gero, didžiausią indėlį į kino atsiradimo istoriją įnešė būtent lėlininkai, pradedant šešėlių teatru ir baigiant visais kitais optiniais menais, kurie buvo lėlininkų rankose. Ta prasme lėlių teatras susigrąžina tai, ką buvo atidavęs kitiems. Tai irgi ilgainiui pakeis lėlių teatro spektaklių veidą. Ko gero, vis daugės kino animacijos teatro scenoje.
 
A. P.: „Ar Jūs, kurdamas spektaklį, apgalvojate niuansą, kad kartais gali ne vaikas, o suaugęs žmogus nesuprasti?“
Aš iš tų, kurie nori būti suprasti ir stengiasi būti suprasti, o jei ne, vadinasi, man nepavyko. Iš daugelio žiūrovų, kad tik vienas suprastų, manau, dailėje gali būti. Tačiau po šimto metų tą dailės kūrinį vis tiek supras visi. O teatro žiūrovai jau dabar turėtų suprasti. Būna dvejopai: nesupratau, bet labai norėjau suprasti, kuo paprastai nesigiriama, o guodžiamasi, bet dabar dominuoja [požiūris], kad nesupratau, vadinasi, tai – nesąmonė ir to neturi būti. Kitaip tariant, lyg giriamasi ir didžiuojamasi, kad nesuprato. Kažin ar tai irgi yra argumentas.
 
Manau, kad vis tiek patys vertingiausi patiems kūrėjams ar estetinės minties istorijai yra aktualūs, ieškojimo istorijai, teatro, meno vystymuisi yra labai mažai kam suprantami, bet jie yra vertingi. Aš manau, nesakau, kad man pasiseka tą padaryti, bet tai idealas, kurio reikia siekti, kad sutaptų meninė ir komercinė sėkmė. Turi būti pasiekta ta dermė, nors nesu tas pavyzdys. Man asmeniškai ir ne tik man būna gaila tų žiūrovų, kurie veržiasi į visiems suprantamus (ir dėl to – didelės sėkmės sulaukusius) spektaklius, palaimingoje būsenoje pasėdi ten valandą ar kiek ilgiau, ir viskas tvarkoje. Nors, ko gero, niekada daugiau to spektaklio žiūrovai neatsimins. Kai tik plika sėkmė ir plika nesėkmė meninė, tai irgi nėra visai gerai, nors vertingesnė meninė nesėkmė, nes buvo bent noras kažką surasti. Tai nėra  blynų kepimas...
 
A. P.: „Kaip atskirti kokybišką teatrą vaikams nuo nekokybiško?Kaip žmonėms (darželių auklėtojoms, mokytojoms, tėvams ir kt.), kurie renka spektaklius vaikams, susigaudyti spektaklių įvairovėje, į ką jiems atkreipti dėmesį?“
Skonio dalykai: yra prastas ir geras skonis, menininkai iš prigimties tą turi, bet šiaip skonis yra ugdomas. Darželio auklėtojų, pradinių klasių mokytojų, kurios dėl to nėra kaltos, skonis toli gražu ne visada yra geras. Tik blogai, kad jos yra ugdytojos. Kūdikystėje, vaikystėje iki penktos klasės, kai vaikai jau savo valią reiškia, jie gali patarti, padiskutuoti, gal perimti kažkokias tavo tiesas. Nesinorėtų, kad mintis „ką perėmiau, tą atiduosiu“, kalbant apie skonį, galiotų. Su ugdymu yra nekas. Kiek yra nežinomų teatrų, tiksliau, juos žino tik darželiai ir mokyklos. Tačiau kas jų laukia? Jie palikti vieni ir praktiškai prieš nežinią. Kiek yra tų, kurių jokia komisija nesvarsto? Kitos šalys yra suradusios atrankos būdus, kad vaikus pasiektų tikras menas, o ne kažkokie pakaitalai.
 
A. P.: „Ar pati valstybė turėtų reguliuoti?“
Žinoma, jei kultūra yra viena iš valstybės prižiūrimų dalių. Nes tikrai reikia atskirti kultūrą nuo tos kultūros, kuri tėra priedanga pinigėliams pašienauti. Jeigu kas nors pajus poreikį ar būtinybę tikrai nesunkiai atras, kaip kitose šalyse daroma. Pavyzdžiui, Švedijoje sukurta sistema, kurioje geriausiai numatyta, kaip apsaugoti vaikus, per daug neužsiimant teroru ir draudimais. Kad vertingiausi dalykai būtų vaikui prieinami lengviausiai.
 
Teatrologė Viktorija Ivanova: „Geras skonis pats savaime neegzistuoja – jis yra ugdomas“
 
Kaip kalbėjimo apie teatrą, skirtą ikimokyklinio amžiaus vaikams, apibendrinimą pateikiame interviu su tarptautinės lėlininkų sąjungos „Unima“ Lietuvos nacionalinio centro nare, teatrologe Viktorija Ivanova, kuri ne tik pakomentavo tam tikrus niuansus, susijusius su teatru, skirtu ikimokyklinio amžiaus vaikams, bet taip pat pateikė esminius principus, kuriais turėtų vadovautis žmogus, rinkdamas spektaklį vaikams.
 
A. P.: „Kaip manote, ar verta vesti vaikus, ypač  ikimokyklinio amžiaus, į teatrą? Kuo  teatras ikimokyklinio amžiaus vaikui gali būti naudingas?"
Savaime suprantama, kad taip. Kultūrinis vaiko švietimas, susipažinimas su teatru ir kitais menais skatina kūrybingumą, lavina fantaziją, moko į pasaulį pažvelgti iš įvairių pusių. Taip pat tai padeda tvirčiau megztis tėvų ir vaikų kontaktui, stiprinti tarpusavio ryšį: tėveliai gali padėti vaikams suprasti tam tikrus spektaklio momentus, paaiškinti tai, kas jiems gali pasirodyti nesuprantama.
 
A. P.: „Į ką turėtų atkreipti dėmesį kūrėjai, kurdami spektaklius ikimokyklinio amžiaus vaikams?"
Kūrėjai, kurdami spektaklius ikimokyklinio amžiaus vaikams, turėtų atkreipti dėmesį būtent į auditoriją, kuriai skiria savo vaidinimą. Labai džiugu, kad pastaruoju metu Lietuvoje jau atsiranda spektaklių patiems mažiausiesiems – vaikams nuo 0 iki 3 metų. Džiugu, kad kūrėjai konkrečiai žino savo auditoriją ir kūrinį tiesiogiai taiko jiems. Skatintina praktika nurodyti, kuriai amžiaus grupei rekomenduojamas spektaklis ir tuomet, kai jis skirtas vyresniems nei 3 metų vaikams.
 
A. P.: „Kiek teko asmeniškai domėtis, ne visada būna nurodyta, kokio amžiaus auditorijai skirtas vienas ar kitas spektaklis, tad kaip būtų galima vertinti tokį reiškinį?"
Spektakliai turėtų būti atsakingai skirstomi į tam tikras vaikų amžiaus kategorijas. Ne vien „vaikams” ar „suaugusiems” ar  „vaikams nuo 0 iki 100 metų”. Yra spektaklių, kurie gali būti priskirtini kategorijai „vaikams nuo 0 iki 3 metų“, kiti taip pat turėtų būti skirstomi pagal amžių. Tai gali būti vertinama ir kaip neatsakingumo požymis, kai visi vaikai yra priskiriami pogrupiui „vaikas“, t. y. ne suaugęs, ir bet kuris spalvingas muzikinis ir pan. spektaklis (ar „kalėdinės eglutės“ renginys) jau bus tam vaikui tinkamas. Taip pat tai galėtų rodyti spektaklio autorių nesidomėjimą vaiko psichologija, negebėjimą savo kūrinį priskirti konkrečiai amžiaus grupei, auditorijai. Tačiau tai galima vertinti ir kaip rinkodaros niuansą – platesni amžiaus rėmai skatina ir didesnius pardavimus.
 
A. P. : „Kaip suaaugusiesiems, kurie įprastai ne tik patys yra įgudę atsirinkti, bet ir kitiems gali rekomenduoti (neatsižvelgiant į skonio kriterijus) atrinkti, kas patiktų jų vaikams ir kokiais kriterijais vadovaujantis galima būtų nuspręsti apie atitinkamo spektaklio kokybę?"
 
Kriterijai – subjektyvus dalykas, nėra absoliučių tiesų ar taisyklių. Tačiau keletu jų galima vadovautis, tad pirmiausia reikėtų pasidomėti:
1. Ar  teatras, į kurį einama, yra profesionalus? Teatro vaikams rinkoje yra daug mėgėjų, finansiškai parazituojančių iš „meno vaikams“ ir siūlančių nekokybišką produkciją. Visokie privatūs teatrėliai, trupės, keliaujančios po darželius, tik ir laukia naivaus žiūrovo, kuriam galės parduoti savo kūrybą. Rekomenduojama vengti tokių trupių. Kaip jas atpažinti? Dažniausiai savo kūrybą jos pristato kaip „spektakliukus”, savo tinklalapiuose pateikia skurdžią informaciją apie vaidinimus ir kūrėjus, neturi pripažinimo tarp profesionalų (neturi apdovanojimų, kritikos refleksijos, nekeliauja po festivalius, neturi teatro statuso).
2. Kokio  amžiaus vaikams skirtas spektaklis ir kokioje erdvėje jis rodomas? Mažesniems vaikams (iki 3 m.) tinkamesnė kamerinė erdvė, kurioje mažiau triukšmo, jaukesnė atmosfera, glaudesnis kontaktas su atlikėjais. Vyresniems erdvės apribojimų nėra: jie spektaklį gali žiūrėti ir gatvėje.
3. Koks  spektaklio pavadinimas? Dauguma tėvų vaikus veda į spektaklius, kurių pavadinimai – žinomi ir populiarūs. Tai klaidingas atrankos kriterijus. Patirtis rodo, kad populiarių pavadinimų spektaklius kūrėjai stato dėl komercinių priežasčių ir tokie vaidinimai rečiau būna meniški nei originalios dramaturgijos kūryba. Aišku, būna ir išimčių.
4. Apie  ką yra spektaklis? Netinkančių temų vaikams nėra. Yra tik netinkamos priemonės, tačiau apie jas galutinai galima spręsti tik po spektaklio. Pažįstamų, mačiusiųjų spektaklį ar profesionalių meno vertintojų nuomonė svarbi, tačiau aklai nereikėtų vadovautis jokiais kitų žmonių įspūdžiais. Kiekvienas teatrą vertina pagal savo išprusimo ir skonio lygį. Sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama, tačiau geras skonis pats savaime neegzistuoja – jis yra ugdomas.“
 

Naujienų prenumerata

Our choice

BITINĖLIO STORIES FOR SIX SENSES
Tai netradicinis, interaktyvus lėlių teatras, apjungiantis lėlių, objektų teatro ir performanso meno išraiškos  priemones.

Read more...

Video of the day

khantry design