Istorija
15695
page-template,page-template-full_width,page-template-full_width-php,page,page-id-15695,bridge-core-2.2.7,ajax_fade,page_not_loaded,,qode-theme-ver-21.4,qode-theme-bridge,disabled_footer_bottom,qode_header_in_grid,wpb-js-composer js-comp-ver-6.2.0,vc_responsive
 

Istorija

Lėlių teatras Lietuvoje

 

Lėlių ir kaukių teatro elementų turėjo senovės lietuvių kalendorinės šventės ir papročiai, medžioklės ir žemdirbystės, vestuvių ir laidotuvių apeigos. Žinių apie lėlininkus Lietuvoje esama iš 15 amžiaus. 17 a. 2 pusėje – 20 a. 4-dešimtmetyje Nemakščių bažnyčioje Vėlykų naktį vaidinta Jėzaus Kristaus kančių misterija. 6-8 žmonės vielomis valdė ~ 1 m aukščio medines lėles, kurios judėjo ant važelių. Kai kurių personažų pavieniams epizodams suvaidinti buvo sukurta po keletą lėlių (Jėzui Kristui – 12); kai kuriose Žemaitijos bažnyčiose šios tradicijos elementų išliko iki 21 a. pradžios. 18 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai (Radvilos, Oginskiai) savo dvaruose steigė marionečių teatro trupes. Mykolo Kazimiero Radvilos rūmuose Nesvyžiuje rodyta ir marionečių vaidinimai. 1753-58 Jeronimo Radvilos rūmuose Bialoje (dabar Biala Podlaska) veikė lėlių teatro trupė. Žinoma, kad Oginskių lėlių teatras gastroliavo ne tik Lietuvoje, bet ir Vakarų Europoje.

 

19 a. lėlių teatrų kūrimasį ir plitimą stabdė Rusijos draudimas vaidinti lietuvių kalba. 19 a. 2 pusėje į Lietuvą atvykdavo klajojantieji lėlininkai iš Lenkijos, Čekijos, Vokietijos, Prancūzijos, kitų šalių. 19 a. Vilniuje vyko Mechaninio (arba automatų) teatro vaidinimai, rodyti ir šešėlių teatro reginiai. 1-3 artistų valdomos lėlės buvo rodomos mugėse, įvairiose šventėse. Kai kur lėlių vaidinimus rengdavo ir vietiniai gyventojai. 19 a. pab. Vilniuje vaidinta Lukiškių turgaus aikštėje, bažnyčių šventoriuose, religinėse eitynėse, taip pat per atlaidus Šiluvoje, kitose vietose per religines ir liaudies šventes. Liaudies karnavaluose dalyvaudavo butaforiniai gyvuliai, Morės (Kotrės), Raseinių Magdės, kitos iškamšos, objektai (pvz., blukio vilkimas).

 

Po I pasaulinio karo kaimo vietovėse rodyti mėgėjiški lėlių spektakliai. 20 a. 2-3 d-metyje Šatraminiuose (Skuodo raj.), vėliau Šeštokuose veikė lėlių teatriukai, kuriuos sudarė vaidintojas ir muzikantas. Salantuose ir Žemaitijos kitose vietose salantiškis medžio drožėjas P. Kalenda ir kaimo muzikantas S. Giedrimas rodydavo satyrinį vaidinimą Velnias piršlys ir pirmasis degtindarys. 1926 Šiaulių mkt. seminarijoje dail. G. Bagdonavičius įkūrė mėgėjišką pirštininių lėlių teatrą.

 

19 a. populiarią lenkų liaudies teatro šopkos (manoma, šopkų vaidinimai vyko ir lietuvių kalba) tradiciją siekė atgaivinti 1921 – 33 Vilniuje rengta Szopka Akademicka (pasirodymus sudarė religinio ir politinio turinio siužetai, kuriuose vaizduota tuometinės aktualijos). Vaidino daugiausia Vilniaus universiteto Humanitarinių Mokslų ir Dailės fakultetų tų studentai nuo Kalėdų iki vasaros atostogų 1- 2 kartus per savaitę (dalyvavo V. Drėma, lenkų rašytojai J. Putramentas, J. Zagorskis, Cz. Miloszas, lenkų profesionalaus lėlių teatro veikėjos I. Pikiel, J. Piekarska).

 

1929 – 31 studijuodamas Paryžiuje (tapybą – pas F. Leger, scenografiją – pas A. Exter) dailininkas Stasys Ušinskas susidomėjo lėlių teatru, jo istorija, lėlių gamybos tehcnologija. Grįžęs į Lietuvą, 1934 su Čekoslovakijoje lėlių gamybos išmokusiu meistru Petru Svidru pradėjo gaminti marionetes, vėliau užsakė parašyti jau sukurtoms lėlėms pjesę, repetavo su būsimojo spektaklio aktoriais. 1936 05 06 Kaune (Metropoliten kino teatre) parodytas pirmuoju profesionaliu lėlių teatro spektakliu laikomas S. Ušinsko suburto Marionečių teatro spektaklis A. Gustaičio Silvestras Dūdelė (rež. H. Kačinskas ir V. Sipaitis, lėlių ir scenografijos autorius S. Ušinskas, komp. V. Kuprevičius). Su išraiškiomis, sudėtingos technikos, bet paslankios konstrukcijos marionetėmis (~ 0,5 – 1 m. aukščio) vaidino dramos aktoriai J. Kalvaitis, O. Mažeikytė, M. Mironaitė, N. Nakas, P. Zulonas. 1936 vasarą Kaune, Šiauliuose, Klaipėdoje ir kitur suvaidinta > 50 spektaklių (tais pačiais metais teatras nustojo veikti). S. Ušinsko sukurtos lėlės panaudotos pirmajam garsiniam lietuvių marionečių filmui Storulio sapnas (1938, rež. H. Kačinskas, dail. S. Ušinskas, filmo operatorius A. Žibas; 1939 rodytas Pasaulinėje Parodoje Niujorke). ~1936-41 S. Ušinskas parašė pirmąją lėlių teatrui skirtą knygą – vadovėlį apie marionečių ir kaukių gamybą Lėlių ir kaukių teatras (išl. 2005), kuriame trumpai apžvelgė ir lėlių teatro istoriją.

 

1933-41 Vilniuje veikė žydų teatras Maidim. 1937-41 Vilniuje veikė lenkų lėlių teatrai Bajka (įkūrė ir vadovavo Jadwiga ir Janas Wladyslawas Badowskiai) ir Vilniaus marionečių teatras (Wilenski Teatr Lątek; 1937 įkūrė ir vadovavo O. Dobuzinska-Totwenowa su dukromis Ewa ir Irena Totwen, nuo 1945 teatras tęsė veiklą Balstogėje, Lodzėje, Gdanske).

 

Profesionalųjį lėlių teatrą Lietuvoje plėtojo Mykolė Krinickaitė, kuri 1947 – 44 vadovavo Vilniuje teatre Vaidila veikusiai lėlių teatro trupei. 1944-49 veikė šios trupės pagrindu įkurtas Vilniaus valstybinis lėlių teatras, kurio vadovės ir rež. M. Krinickaitės sukurtiems spektakliams buvo būdinga buitinio psichologinio teatro bruožai. 1949 teatro trupė buvo prijungta prie Kauno jaunojo žiūrovo teatro (veikė iki 1952).

 

1958 Stasio Ratkevičiaus (1958-86 vyr. režisierius, 1987-1997 meno vadovas) ir jo žmonos Valerijos Gruodytės iniciatyva įkurtas Kapsuko (dabar Marijampolė) lėlių teatras, 1960 jis perkeltas į Kauną ir pavadintas Kauno lėlių teatru. 7 d-metyje šiame teatre plėtota realistinio iitacinio lėlių teatro kryptis (stengtsi kuo tiksliau perteikti tekstą, pabrėžta lėlių valdymo tikslumas, tikroviškumas, personažų charakteringumas). Bandyta ieškoti ir kitokių lėlių teatro galimybių – spektaklyje V. Majakovskio Misterija buf (1967, rež. S. Ratkevičius, dail. M. Percovas) scenoje šalia lėlių vaidino ir už širmos nesislepiantys aktoriai. Nuo 7 d-mečio rež. S. Ratkevičiaus ir dailininko Vitalijaus Mazūro spektakliuose (P. Mančevo Zuikių mokykla, Eglė žalčių karalienė, pagal S. Nėrį, abu 1968, A. Popescu Spindulėlis 1971) pradėta plėtoti lėlių teatro specifinė poetika, naudotas ekspresyvus plastinis judesys, ritmų kaita, apibendrintos sąlygiškos formos. 1975-82 šiame teatre režisavusi Laima Lankauskaitė pabrėžė lėlės išskirtinumą, daug reikšmės teikė tekstui, aktorių vaidmenų krupščiam parengimui (Juodoji višta, arba Požemio gyventojai 1980, pagal A. Pogorelskį). Nuo 1975 spektaklius šiame teatre kūrė A. Stankevičius (nuo 1977 meno vadovas). Vėliau su teatru bendradarbiavo režisieriai R. Driežis, J. Januškevičiūtė, O. Žiugžda, dailininkai D. Baranauskas, J. Račinskaitė, J. Stauskaitė.

 

1958 Balio Lukošiaus (iki 1969 vyr. režisierius) iniciatyva įkurtas Vilniaus lėlių teatras (nuo 1971 Vilniaus teatras „Lėlė“). B. Lukošius statė spektaklius daugiausia pagal lietuvių rašytojų (K. Kublinsko, B. Sruogos, V. Krėvės) kūrinius; jiems buvo būdinga realistinio imitacinio lėlių teatro bruožai (S. Neries Eglė žalčių karalienė 1958, B. Lukošiaus Lakštingala 1961, pagal P. Cvirką, Raganius 1965, pagal V. Krėvę).

 

Naujas, meninės brandos etapas „Lėlėje“ prasidėjo tada, kai garsiausius savo spektaklius čia reisavo gyvąja lėlių teatro legenda šiandin tapęs dailininkas ir režisierius Vitalijus Mazūras. V. Mazūro (1971 – 79 ir 1988 – 93 vyr . režisierius) sukurtiems spektakliams (M. Martinaičio Pelenų antelė 1971, su L. Lankauskaite, Avinėlio teismas 1976 ir Žemės dukra 1981, A. Gudelio Gavrošas 1973, pagal V. Hugo, S. Gedos Pasaka apie stebuklingą berniuką 1974, Ak vija, pinavija, pagal J. Biliūną, ir Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis, abu 1979, A. A. Jonyno ir V. Mazūro Cirkas yra cirkas 1982, J. Knautho Lakštingala 1983, pagal H. Ch. Anderseną; visų ir dailininkas) būdinga sceninio vaizdo, teksto, lėlių plastikos ir muzikos vienovė. V. Mazūras sukūrė universalų, ne vien vaikams skirtą poet. sąlyginį teatrą, reikalaujantį žiūrovų asociatyvaus mąstymo, spektakliuose pabrėžė vizualinę spektaklio pusę, jo formą (ją įkūnijo lėlės, scenovaizdis, judančių vaizdų kompozicija), sceninę atmosferą. 1963-93 V. Mazūras režisavo (sukūrė ir lėles ir scenografiją) ~ 30 spektaklių, buvo ~ 20 spektaklių dailininkas. Teatro „Lėlė“ spektaklyje G. Landau Pagarba už nuopelnus (1968, rež. P. Dimša, dail. G. Žalalis) šalia lėlių ir už širmos išėjo aktorius. Rež. A. Ragauskaitės spektakliuose (J. Čepoveckio Kicius, tetulė ir aš 1970, V. Palčinskaitės Pieno pūko miestas 1971, abiejų dail. V. Mazūras) naudota aktoriaus buvimo scenoje sąlygiška forma.

 

9 d-metyje „Lėlėj“ režisavusi L. Lankauskaitė sukūrė netradicinių formų muzikinių spektaklių (pirmąją Lietuvoje lėlių operą – G. Mareckaitės Mes – žvirbliukai 1983, pagal J. Radičkovą, dail. V. Mazūras, komp. O Balakauskas; pirmąjį Lietuvoje lėlių baletą – Žvėrių karnavalas 1984, G. Mareckaitės libretas, dail. A. Bagočiūnaitė, M. Urbaičio muzika pagal C. Saint Saensą, baletmeisteris J. Smoriginas). Nuo 9 d-mečio teatre reikšmingų spektaklių režisavo ir lėles jiems sukūrė R. Driežis (R. Tagorės Paštas 1987, Sigutė 1994, pagal S. Nėrį, A. Gustaičio Silvestras Dūdelė 1996, 2005, Našlaitė Elenytė ir Joniukas aviniukas 1997, pagal lietuvių liaudies pasaką, Trys brangenybės 2003, pagal R. Akutagavą). 10 d-metyje išsiskyrė spektakliai, kuriems lėles ir scenografiją sukūrė dailininkė A. Bagočiūnaitė, taip pat Algirdo Mikučio (2009 -12 teatro meno vadovas) režisuoti spektakliai (J. Kunčino Lukošiukas, 1992, J. Marcinkevičiaus Voro vestuvės 1994, Pasaka apie vėžliuką 1995, pagal Ž. Grivą; ir šių spektaklių dailininkas).

 

21 a. pr. pjesių pagal Ch. Perrault ir H. Ch. Anderseno pasakas parašė ir režisavo aktorė Nijolė Indriūnaitė, savitos estetikos scenografiją ir lėles sukūrė dailininkė Julija Skuratova (A. Pogorelskio Juodoji višta 2001, J. Mišimos Panelė Chan 2003, N. Indriūnaitės Muzikinė dėžutė 2005, ir režisierė, G. Apollinaireo Teiresijo krūtys 2012). Su teatru bendradarbiavo žymūs lietuvių kompozitoriai F. Bajoras, B. Kutavičius, F. Latėnas, T. Makačinas, A. Martinaitis, Š. Nakas, O. Narbutaitė M. Urbaitis ir kiti.

 

20 a. 6-7 d-metyje B. Lukošius skatino teatro veikėjus vadovauti mėgėjiškiems lėlių teatrams. Teatrai veikė Panevėžyje (vadovai Ona ir Donatas Banioniai), Klaipėdoje (vadovas S. Ratkevičius), Vilniuje (vadovas B. Lukošius). 1965 Vilniuje įkurtas nac. Martyno Mažvydo b-kos Vaikų lit-ros centro (1963 – 64 Lietuvos valst. Resp. B-kos Vaikų lit-ros sk.) lėlių teatras Berniukas Žirniukas. Lietuvoje ir užsienyje garsėjo 1966 įkurtas Panevėžio kultūros namų lėlių liaudies teatras (vadovai Julija ir Albertas Stepankos). Mėgėjiški lėlių teatrai veikė Utenoje (Zuikis Puikis, įkurtas 1973, nuo 1985 vadovė J. Baldauskienė), Gargžduose (Arlekinas, įkurtas 1976; vadove dirbo ir J. Januškevičiūtė), Kaune (Nykštukas, 1975 – 88 vadovė O. Stankevičienė; nuo 1988 vadovauja Jūratė ir Darius Armanavičiai), Panevėžio lėlių vežimo teatras (1986 įkūrė A. Markuckis; vasarą gastroliuojama arklio traukiamu vežimu). Megėjiškų lėlių teatrų veiklai įtakos turi nuo 1967 rengiama lėlių teatrų apžiūra (vėliau konkursas, festivalis) Molinuko teatras. Nuo 1974 dalyviai skirstyti į vaikų ir suaugusiųjų lėlių teatrus, nuo 1986 kaip atskira grupė dalyvavo lėlių liaudies teatrai (1959 – 90 liaudies teatro vardas buvo teikiamas geriausiems mėgėjų meno kolektyvams).

 

Nuo 20 a. 9 d-mečio Lietuvoje pradėta steigti naujus nevalstybinius lėlių teatrus, dalis mėgėjiškų teatrų tapo privačiais. 1988-91 Vilniuje veikusio Šėpos teatro itin aktualiuose tuo metu spektakliuose rež. Gintaras Varnas atgaivino Vilniaus universitete rengtų Szopka Akademicka vaidinimų tradiciją (L. Jakimavičiaus Revoliucijos lopšinės 1989, dail. V. Vaičiūnaitė, Komunistinės nostalgjos 1990, dail. Š. Leonavičius). Vilniaus vitražinių lėlių teatre Vaivorykštė (vaidino nuo 1982, oficialiai įkurtas 1992) Petras Mendeika plėtoja šešėlinių lėlių teatro žanrą. Klaipėdos lėlių teatre (1992 – 2000 buvęs Klaipėdos universiteto lėlių teatras Kū kū, įkurtas J. Januškevičiūtės ir D. Vaigauskaitės iniciatyva) spektaklius režisuoja J. Januškevičiūtė, Gintarė Radvilavičiūtė (nuo 2000 teatro meno vadovė) ir kiti.1995 – 2001 daugiausia Vilniaus viešosiose erdvėse rodyti aplinkos teatro Miraklis (vadovė V. Vaičiūnaitė) spektakliai (Pro Memoria Šv. Stepono 7, Saulės kelionė, abu 1995, Vėlinės 1998; visų rež. ir dail. V. Vaičiūnaitė), juose naudotos ir ~ 4 m aukščio lėlės. 1997 Vilniuje Nijolė ir Vitalijus Mazūrai įkūrė teatrą Paršiukas Ikaras, 1999 Aurelia Čeredaitė – teatrą Žalia varna. 2001 Panevėžyje įkurtas Arūno Pakulevičiaus teatras (nuo 2005 veikė Šiauliuose pavadinimu Avilys, nuo 2010 persikėlė į Vilnių), 2004 Vilniuje nepriklausomų kūrėjų grupė įkūrė Stalo teatrą (vadovė Saulė Degutytė), 2009 Kaune audiovizualinius performansus su lėlėmis pradėjo rodyti Psilikono teatras (vadovė Auksė Petrulienė).

 

Nuo 1969 Lietuvoje veikė lėlių teatro rež. L. Lankauskaitės iniciatyva suburtas TV lėlių teatras. Šiame teatre daugiausia spektaklių sukūrė L. Lankauskaitė, taip pat režisavo M. Brėdikytė, A. Čeredaitė, P. Dimša, R. Driežis, N. Indriūnaitė, V. Mazūras, A. Mikutis, S. Ratkevičius ir kiti. Per TV rodyti ir repertuarinių lėlių teatrų spektakliai. Lėlės naudotos ir kitų žanrų – dramos (M. Šatrovo Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje 1982, Golgota 1987, pagal Č. Aitmatovą, abiejų rež. J. Vaitkus, Ilga kaip šimtmečiai diena 1983, pagal Č. Aitmatovą, rež. E. Nekrošius, K. Kubilinsko Molio Motiejukas 1985, rež. S. Nosevičiūtė, S. Parulskio Iš gyvenimo vėlių 1995, Daktaras ir Mangaryta 2003, abiejų rež. V. V. Landsbergis) ir operos (P. Čaikovskio Pikų dama 2001, G. Puccini Madam Baterflai 2006, rež. A. Minghella, C. Monteverdi Tankredžio ir Klorindos dvikova ir Nedėkingųjų šokis 2008, abiejų rež. G. Varnas, scenografė M. Vosiliūtė) spektakliuose.

 

Lietuvos lėlių teatrai dalyvavo nuo 1966 rengiamuose tarptautiniuose Pabaltijo respublikų ir Baltarusijos lėlių teatrų festivaliuose (nuo 1989 Baltijos šalių festivalis; vyko Taline, Rygoje, Kaune, Minske, Vilniuje, Sankt Peterburge). Nuo 20 a. 10 d-mečio aktyviai – ir kitų šalių teatro festivaliuose, kuriuos dažnai rengia tarptautinė lėlininkų organizacija UNIMA. Lietuvos lėlių teatrai gastroliavo daugelye Europos šalių, taip pat Afrikoje, Azijoje Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Indijoje. Lėlių teatro režisieriai ir dailininkai kuria spektaklius, lėles ir scenografiją užsienio šalių teatruose (daugiausia bendradarbiaujama su Lenkijos, Rusijos, Vengrijos, Suomijos lėlininkais). Daugelis Lietuvos lėlių teatrų yra UNIMA ir tarptautinės teatrų vaikams ir jaunimui asociacijos ASSITEJ nariai.

 

Lietuvoje rengiami svarbesni tarptautiniai lėlių teatro festivaliai: Šypsos lėlės ir vaikai Kaune (nuo 1991 kasmet, nuo 2009 kas du metus, Kauno lėlių teatro iniciatyva), Lagaminas Panevėžyje (nuo 1993 kas 2 metai), Aitvaras Alytuje (nuo 1999 kasmet), Karakumų asilėlis Klaipėdoje (pirmą kartą surengtas 1997, 2003 atgaivintas) ir kiti.

Nuo 1994 Kauno lėlių teatre veikia Valerijos ir Stasio Ratkevičių lėlių muziejus, 2006 lėlių muziejus įkurtas Vilniaus teatre Lėlė. Teatro lėlių kolekcijas kaupia Lietuvos Teatro, muzikos ir kino muziejus, Lietuvos dailininkų sukurtų lėlių yra įsigiję užsienio muziejai (S. Obrazcovo lėlių teatro muziejus Maskvoje, Liubeko lėlių teatro muziejus, Talino lėlių teatro NUKU muziejus).

 

Lietuvoje lėlių teatro specialistus rengia trys valstybinės institucijos. Nuo 1975 Lietuvos konservatorijoje (nuo 2004 Lietuvos muzikos ir teatro akademija) rengiami lėlių teatro aktoriai (1975 – 79 kurso vadovai D. Tamulevičiūtė, I. Bučienė, V. Mazūras; 2006 – 2012 kurso vadovai A. Latėnas, G. Storpirštis, A. Mikutis, A. Žiurauskas. Nuo 2000 Klaipėdos universitete – lėlių teatro režisieriai (2000-2004 kurso vadovė J. Januškevičiūtė, nuo 2004 – L. Zubė). Vilniaus dailės akademijoje kasmet rengiami scenografai, turintys galimybę pasirinkti lėlių teatro specializaciją.