Paršiukas Ikaras

“Viskas prasidėjo nuo to“… – kai ėmiau vaikščioti į vaikų darželius su D.Biseto „Lipk aukštyn“ istorija apie paršiuką Ikarą. Lėlė – marionetė – paršelis tapo ir teatro pavadinimo priežastimi. Mes dviese su V Mazūru įkūrėme teatrą atsiskyrėlį nuo „Lėlės“. Mūsų lėlių teatras išskirtinis tuo, kad viską – scenografiją, lėles režisuoja ir vaidina, pats V. Mazūras, tai , ko gero, teatrą derėtų vadinti Mazūro lėlių teatru.

Teatras „Paršiuko Ikaro“ vardu“ įregistruotas 1997 metais vasario 13 dieną. Teatras važiuoja į darželius, mokyklas, festivalius, kur tik kas pakviečia.

Pirmasis teatro spektaklis „Žeminėlis“ (vėliau pavadintas „Berniuku ir arkliuku“) 1994-aisiais metais, Suomijos lėlių teatrų festivalyje buvo labai gerai priimtas ir įvertintas. Tais pačiais metais – Rusijos sostinėje Maskvoje , tarp šeimos teatrų , buvo vienas iš geresniųjų.

1997-aisiais, teatras , padedant Jaunimo teatrui, organizavo tarptautinį lėlių teatrų festivalį, kuris buvo pagrindu Lietuvos UNIMA įkūrimui.
1998-aisiais teatras su spektakliu „Berniukas ir arkliukas“ dalyvavo tarptautiniame festivalyje Švedijoje.
2000-aisiais spektaklį „Trys paršiukai“ vaidino Danijoje.
Teatras dalyvauja festivaliuose Lietuvoje.

Iš Vitalijaus Mazūro užrašų:

“Viskas, ką matote mano spektakliuose, grįžta iš vaikystės, iš bobulės sektų pasakų… Iki šiol mintyse regiu tą seną gryčią, juodą kamarą, joje sustatytas stakles ir mestuvus, matau žaliuojančias dideles pievas ir virš jų sklandančius savo sumeistrautus aitvarus, kuriuos pamatę žmonės imdavo žegnotis – manydavo, kad vaiduokliai…

Vaikystė buvo ir yra visas mano pasaulis. Pasakų pasaulis. Juk net augome kaip pasakoj – septyni broliai ir sesuo Elenytė. Iš šio pasaulio – tarsi iš neišsenkančio šaltinio – plūsta atsiminimai, mintys, idėjos, o iš jų – teatro lėlės ir spektakliai. Manau, kad teatrą galima sutverti iš visko: šiaudų, bulvių, karklų, vytelių ar net manų košės… Lėlė, tai simbolis, kviečiantis drąsiai žengti anapus kasdienybės. Kurdamas spektaklius, galvoju ne tik apie mažuosius žiūrovus, bet ir apie jų tėvelius.

Noriu, kad jie išgirstų ir pamatytų tai, ką girdi ir mato vaikai, kad vėl atrastų kelią į savo vaikystę. Juk vaiko prigimtis graži ir švari tarsi baltas popieriaus lapas, kuriame mes, suaugusieji, turime galimybę įbrėžti pirmuosius ženklus. Deja, kartais tai padarome labai neatsargiai… Tikiuosi, mano lėlių spektaklių ženklai tyrose vaikų sielose, lieka patys gražiausi