Žmonės degančiomis vaikų akimis

04 Rgs Žmonės degančiomis vaikų akimis

Meluočiau jei sakyčiau, kad nesijaudinau ar nesijaudinu, dabartiniu laiku, rašydama, o praeities laiku būdama tarp profesionalų. Bet… pradėsiu viską nuo pradžios. Ankstyvą pirmadienio rytą įsėdau į mašiną su kavos puodeliu ir pasiruošiau (drebančia širdimi) važiuoti į nuotykį, kuris buvo nuplanuotas Plateliuose. Nors Lietuvos lėlininkų stovyklos programa buvo iš anksto gauta, bet vis tiek buvo daug nežinomųjų. Pirmas iš erzinančių klausimų mano „asabai“ buvo, kaip priims mane profesionalus aktorių, režisierių, menininkų kolektyvas (Kauno valstybinio lėlių teatro, Panevėžio lėlių vežimo teatro, Klaipėdos lėlių teatro, Vilniaus teatro „Lėlė“, Alytaus lėlių teatro „Aitvaras“, Panevėžio teatro „Menas“, „Stalo teatro“ kūrybinės komandos nariai), kai aš visiškai nedirbu su profesionaliais atlikėjais. Paprasta kaimų režisierė, kuri atvažiavusi į Lietuvos lėlininkų stovyklą siekia gilinti meno bei lėlių teatro žinias. Antra, šiek tiek gąsdino ar net baugino mano susikurta interpretacija apie šiuolaikinį meną, nes rašančiosios subjektyvia nuomone, šiuolaikinis menas buvo, egzistavo kiekviename amžiaus laikotarpyje (XV, XVIII, XXI ir t.t.), kai gyveno bei kūrė patriarchai. Ir performansai, instaliacijos, vizualinių patirčių ieškojimai ir pateikimai, tegul nesupyksta kolegos, sunkiai suvokiami kaimo žmogui. Tiesą sakant, ką ten kaimo žmogui, man „neperkandama“ ši meno rūšis, nes, tenka pripažinti, kad matymo laukas siauras bei ribotas.

Skambės banaliai, o gal net pigiai, pavyzdžiui, kapelų melodijų sūkuryje šiuolaikiško performanso nesukursiu ir nemokėsiu perteikti žiūrovui, kad jis mane suprastų. Tenka pripažinti, kad trūksta žinių, patirties, tam tikro išsilavinimo ir tikrai neapsimetinėsiu, kad meno pasaulio naujienos yra lengvai suprantamos, greitai pasiekiamos, gyvenant kaimo vienkiemyje. Daugelis sakys, kad yra internetas, bet, deja, neišmokau meno (išskyrus kiną) stebėti per ekraną, kad ir kokio didumo ar raiškos jis bebūtų. Kolegos, žinoma, man prieštaraus ir sakys, kad ir į kaimus atvyksta „aukšta kultūra“. Galbūt… kartais, laimėjus projektą, bet manęs niekas neįtikins, kad aktorius jaučia komfortiškai vaidindamas visiškai netinkamose erdvėse, kaip pavyzdys, Tytuvėnų kultūros centras, kuris neturi scenos, apšvietimo, kulisų, avanscenos ir t.t.., o kur dar žemos lubos, mažos bei šviesios erdvės. Ir čia tik mano, niekam nereikšmingo, neprofesionalaus žmogaus, įžvalgos. Tikriausiai, kas skaitys (jei skaitys) šį nuobodų pristatymą – nesupras, kam tokios ilgi išvedžiojimai. Tiesiog norisi skaitytojui nupasakoti esamą situaciją, kad suprastų mano esamą nerimą, mindžikavimą, būnant tarp profesionalų.

Būdama vaiku augau prie miško, pas babūnę, kuri mėgo raganauti, rinkti žoleles ir pasakos buvo mano kasdienybė, nes šulinyje, kūdroje, miško tankmėje gyveno laumės, baubukai, barzdukai, kūtvėlos ir kt. Ir žaislai buvo ne lėlės, o smulkių malkų kaladukai, nosinės, skarelės, nuotraukos. Ir, šiuo metu, kažkodėl galvoju apie daiktų ir objektų teatrą prie kurio, manau, kad prisiliečia, beveik kiekvienas vaikas. Ir pirmoji lėlė, kurią man pagamino babūnelės draugė buvo iš nosinės. Iki šiol vis dar matau kaip lėlė, valdoma senolės, atgyja, juda bei šoka… Mamos kurtos istorijos iki šiol yra įstrigusios ir jas mėgstu perpasakoti savo teatro jaunimėliui. Tėtis mėgo popieriaus teatrą, būdamas tremtyje išmoko lankstyti gyvūnus, kurie buvo mano geriausi draugai, deja, jie neišgyveno iki šių dienų, kad galėčiau pasidalinti su skaitytojais. Neišgyveno ir tėtis, kad galėtų mane išmokyti. Tad ši, Lietuvos lėlininkų, stovykla man buvo grįžimas namo, kelionė atgal į praeitį, nors suvokiau, kad esu dabartyje. Tiek iškilo prisiminimų, žmonių bei asmenybių degančiomis vaikų akimis, kad grįžus iš stovyklos teko mintis susidėlioti, dauguma prisiminimų įsirašyti į savo atmintį. Vidus drebėjo, o siela trokšta tęsinio. Kas ten įvyko?

Visos trys dienos praleistos Plateliuose buvo pilnos: seminarų, praktinių bei kūrybinių užduočių, ryto ratų, lėlių gamybos procesų (medžiaga worbla), mankštų, repeticijų, muzikos, pasakojimo, teatro, draugystės, empatiškumo ir t.t.. Organizatorių (VO Lietuvos nacionalinis UNIMA centras) dėmesys buvo suteikiamas kiekvienam atvykusiam dalyviui, kiekvienas turėjo teisę lyg lygiavertis visų komandos narių – išsakyti nuomonę. Kiekvienas šios stovyklos dalyvis galėjo pasisemti įvairiapusiškos patirties. Aktorius lipdyti iš molio galvą ir ją „įmontuoti“ į worblą. Režisierius šokti su savo pasigaminta lėliška galva ir negalvoti apie kūno fizinius duomenis. Viskas buvo natūralu, visi priimami be išlygų. O vakarais vyko ir pokalbiai, ir žvaigždžių ieškojimai bei diskoteka.

Pirmąją lėlininkų stovyklos dieną patirtimi dalinosi lėlininkas, aktorius-šokėjas Eugenijus Slavinskas apie lėlių teatrą Japonijoje. Lėlininko patirtis prasidėjo nuo 2006 m. su „Blind Summit” teatru (Londonas, Jungtinė Karalystė). Teatras dirba pagal „Bunraku” principus ir jo mokytojai, režisierius Mark Down ir lėlių kūrėjas Nick Barnes (informacija iš Azijos menų centro internetinės svetainės). Japonų Bunraku lėlių teatras nuo 2008 metų buvo įtrauktas į Unesco nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Apie jo ypatingą estetiką, unikalias lėles, instrumentinės muzikos ir pasakojimą galima paskaitinėti Andrijausko (1999, 38) straipsnyje. Paskaitos pranešėjas E. Slavinskas įtaigiai bei šmaikščiai pristatė Lietuvos lėlininkų stovyklos dalyviams apie Japonų Bunraku lėlių teatro meistriškumą, nurodydamas atkreipti dėmesį į japonų kultūros pagarbos jausmą ne tik tarp bendraujančių žmonių, bet ir tarp kuriančių santykį tarp aktoriaus ir lėlės. Bunraku teatro estetika susiformavo XVI a. pabaigoje. Svarbiausias jo komponentas yra simbolinis regimiškumas, lėlės, dramaturginis tekstas, įvairių personažų vaidmens atlikėjo balso įtaigumas, muzikinis akompanimentas. Visa meninė sintezė. Bunraku teatro iškilimas iki didaus meno aukštumų, siejasi su žymaus Tokugawa periodo dramaturgo, teatro reformatoriaus Chikamatsu Monzaemono (1653m.– 1725 m.) vardu. (Andrijauskas, 1999, p. 50-53). Lektorius E. Slavinskas dalinosi ne tik vaizdžiais pasakojimais, kuriuos papildė video peržiūra apie Bunraku lėlių teatro meistrystę, bet ir noriai dalinosi turima informacine medžiaga: knyga bei CD diskais.

Įkvėpti japonų kultūros estetikos, minimalizmo bei nuoseklaus darbo tobulinimo keliavome į kitą paskaitą, kurią vedė režisierė, lėlių kūrėja bei dailininkė Gintarė Radvilavičiūtė ir choreografė Sigita Mikalauskaitė. G. Radvilavičiūtė 2014 m. Vilniaus „Lėlės“ teatre už sukurtą spektaklį „Smėlio žmogus“ (jo scenarijaus autorė, režisierė ir lėlių kūrėja) bei jos kūrybinė komanda pelnė „Auksinį scenos kryžių“ lėlių ir objektų teatro kategorijoje. (Informacija iš Klaipėdos lėlių teatro internetinės svetainės) Pranešėjos dalinosi spektaklio „Pasirinkimas“ repeticijomis, ieškojimais bei sprendimo būdais. Šį judesio ir lėlių spektaklį „Pasirinkimas“ pagal E. Eger knygą bus galima pamatyti „Baltijos vizualinio teatro vitrinoje“, kuris vyks rugsėjo mėnesį. Šio spektaklio choreografė ir viena iš atlikėjų Sigita Mikalauskaitė, kuri šios stovyklos metu vedė rytines mankštas bei rengė meninę interpretaciją su visais stovyklos dalyviais ir ją pristatėme Žemaičių Kalvarijos kultūros centro prieigose vietos bendruomenei. Tiek iš Gintarės, tiek iš Sigitos dvelkė moteriškas juslumas, jautrumas, smulkmeniškumas, lengva gracija bei elegancija. Stebint Gintarę kaip ji iš molio lipdo kaukę ar apdoroja worblą (lengva termoplastinė medžiaga tinkama scenografijos elementams gaminti) su orapūte, teko sau pripažinti, kad lėlių gamybos procesas reikalauja kantrybės, kruopštumo bei nuoseklumo. O šokėjos S. Mikalauskaitės lengvumas, koketiškas elgesys su objektu, judesių kokybė, santykis su šokiu kūrė elegancijos ir klasikos bei šiuolaikinio skonio prieskonius. Ir taip visos stovyklos metu! Jos santykis ir judesių kontrolė su objektu priminė choreografo, šokėjo Angelin Preljocan spektaklio „Noces“ (2008 m.) inspiraciją (aut. asmeninė nuomonė).

Pirmają dieną teko visiems pasidarbuoti su moliu ir nusilipdyti galvas. Laikas skriete praskriejo ir, verta paminėti, kad ne dažnas stovyklos dalyvis buvo prisilietęs prie molio ir bandęs kažką nulipinti. Pirmosios stovyklos dienos tempas buvo įtemptas, bet tuo pačiu toks terapinis, kad net nespėdavai pamatyti kaip saulė nušviečia medžių viršūnes ir ją pakeičia mėnuo.

Antrąją dieną klausėmės dviejų paskaitų: „Istorijų pasakojimo pagrindai“, paskaitą vedė Milda Varnauskaitė ir „Teatrinių elementų muzikalizavimas“, paskaitą vedė Rita Mačiliūnaitė. Kalbėti apie šias dvi lektores yra pakankamai sunku, nes gautos teorijos ir praktikos informacijos kiekis buvo didžiulis ir vargiai spėjome įsisavinti, įsisąmoninti bei užfiksuoti. Nors, galbūt, aš visiškai klystu. Pirma mintis, kuri lindo akiplėšiškai į galvą, argi mes nemokame pasakoti istorijų?! Juk visi čia su tokia patirtimi. Profesionali istorijų pasakotoja arba kitaip įvardijama šiuolaikinė „pasakorė“ Milda Varnauskaitė vedė susitikimą teoriniais ir praktiniais pratimais bei teorijomis. Istorijų pasakojimą lektorė rėmėsi klasikinės istorijos struktūra (pagal Aristotelį): pradžia, vidurys, pabaiga. Buvo mokoma, kad pasakojimas (istorija) konstruojama: struktūra, vaizdiniais bei ryšiais. Visi šie aspektai buvo išanalizuoti, aptarti bei išgvildenti ir, manau, kad ne vienas iš stovyklos dalyvių bandys panaudoti savo praktikoje.

Antrosios dienos antroji paskaita „Teatrinių elementų muzikalizavimas“ sukėlė didelį susidomėjimą tarp Lietuvos lėlininkų stovyklos dalyvių. Kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės kurta muzika įvertinta keturiais „Auksiniais scenos kryžiais“. 2017 metais jai suteiktas meno daktaro laipsnis už mokslo darbą „Muzikinės naracijos komponavimo būdai postdraminiame teatre“. Teatras yra sensualus ir tikriausia dėl šio aspekto žiūrovo lankomas ir XXI a. Prie juslių, emocijų pagrindimo didžioji dalis tenka muzikai. Muzika, kuri teatre apibrėžiama plačiąja sąvoka: žodinis tempas, ritmas, dinamika, žmogaus tembras ir, žinoma, kompozitorių sukurta muzika. Dr. R. Mačiliūnaitė rėmėsi J. Cage citata, kad „bet koks garsas gali būti muzika“, o aktoriaus kūnas juk dažnai tampa instrumentu, kuris suvirpina jautriausias stygas žiūrovui. Anot Vasiljevo (2020) „…aktorinis meistriškumas pasireiškia, kuriant vaidmenį. Personažo kuriamas vaidmuo susidaro iš kūno ir sielos būties vibracijų. Scenos kalba yra ne tik turinys, bet ir paveikus skambėjimas“. Dr. R. Mačiliūnaitė savo paskaitoje plėtė mūsų suvokimo ribas, kas yra muzika teatre ir kokie yra muzikalizavimo būdai kalboje, muzikoje, scenoje, kokios komponavimo idėjos bei būdai gali būti. Pranešėja atkreipė režisierių dėmesį, pateikiant pavyzdžius, į spektaklio vizualinius sprendimus, judėjimą ir gestus, erdvę bei scenografiją. Man, kaip paskaitos klausytojai, norėjosi visa tai kuo greičiau išbandyti praktikoje, dirbant su savo teatro bendruomene, kuriant-repetuojant spektaklį. Praktinėje muzikalizavimo dalyje netrūko daug juoko, ritmo, skambių derinių. Diena artėjo į pabaigą,

Trečiąją dieną patirtimi dalijosi Psilikono teatro kūrėjai bei įkūrėjai Auksė Petrulienė ir Darius Petrulis, kurie pristatė paskaitą „Širdys ir kaminai. Industrinė Psilikono teatro mitologija“. Grafikė A. Petrulienė bei tekstilininkas D. Petrulis, nelaikantys savęs lėlininkais, pristatė Lietuvoje unikalų Psilikono (psyche gr. siela) teatrą, kuris egzistuoja nuo 2005 m. Stovyklos dalyviai turėjo galimybės pačiupinėti, paliesti silikonines lėles. Jos perėmusios fizines silikono savybes – ištvermę ir lankstumą. Paskaitoje kūrėja A. Petrulienė demonstravo lėlių savybes, rodė mums įdomiai keistus bei intriguojančius personažus, kurie atgydavo prieš pat mūsų akis. Režisierius, animatorius, fotomenininkas D. Petrulis žmonos pasakojimus papildė tikromis istorijomis. Šis lėlių teatras unikalus dar ir tuo, kad kuria tikras istorijas, remiantis žmonių kolektyvine atmintimi, sovietizacija, pateikdami savitą sarkastiškai ironišką žvilgsnį į tam tikrą laikotarpį ar sunkmečius, išskirdami vieną ar kitą socialinį luomą. Džiugina, kad Lietuvoje tiek pilna šviesios sielos žmonių, kurie pasaulį daro tauresniu ir giedresniu.

Galbūt ši apžvalga nėra išsami ir tai tik iš vieno dalyvio pusės. Dalyvio, kuris panikavo, krimtosi, baiminosi, drįso-neišdrįso kalbinti-nekalbinti… Bet, ačiū! Ačiū Klaipėdos lėlių teatro direktorei Aušrai Juknevičienei bei mentoriui Audriui Karečkai už suteiktą galimybę būti prie Jūsų visų! Nes čia mes ne tik kūrėme, bet ir svajojome, kad jos vieną dieną taptų realybe. Galbūt tik lėlininkai ir gali taip drąsiai bei išdidžiai svajoti, nes jie degančiomis akimis, pilna širdimi keliauja į neatpažįstamus teatro pasaulius, nors ir išliks sofistiškais. Belieka laukti ketvirtosios lėlininkų stovyklos.

Lietuvos lėlininkų organizatorius „VO Lietuvos nacionalinis UNIMA centras“
Partneriai: Klaipėdos lėlių teatras, Žemaičių Kalvarijos kultūros centras
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Nuorodos:
1. Couturier, Elisabeth (sud.). 2021. Šiuolaikinio šokio vadovas. Leidykla „Hubris“, p. 212
2. Gridzijauskaitė, Audronė (sud.). 1999. Lėlė ir Kaukė. Knyga apie lėlių teatrą. Japonų No ir Bunraku teatrinės estetikos pasauliai. Kultūros ir meno instituto leidykla „Gervelė“, p.38.
3. Vasiljevas, Jurijus. 2020. PAVEIKUS ŽODIS: mokykimės kalbėti viešai .Leidykla: Gal meno?, p.16

Andrėja Stulginskienė

VDU Teatrologijos ir scenos menų vadybos II kurso magistrantė